Europos kalbų diena (scenarijus, užduotys)

Ištrauka

EUROPOS KALBŲ DIENA
(AŠ) Sveiki visi, susirinkę į konkursą-viktoriną „Kalba – langas į pasaulį“, skirtą
Europos kalbų dienai paminėti.
(GINTARĖ)
I skaidrė
„Kalba – nesusipratimų šaltinis“, – byloja A. de Sent Egziuperi savo filosofinėje
pasakoje „Mažasis princas“. Tačiau vargu ar be jos apsieitų nors vienas iš mūsų.
Kalba neabejotinai yra vienas iš svarbiausių žmogaus gebėjimų, ji mums padeda
bendrauti, reikšti mintis, džiaugtis knygų, kino ar muzikos teikiamais
malonumais. Kalbų mokėjimas atveria mums langą į platųjį pasaulį.
(AŠ)
II skaidrė:
Bet ar visi žino, kad nuo 2001m. kasmet rugsėjo 26-ąją dieną minima EUROPOS
KALBŲ DIENA.
III skaidrė:
Visame pasaulyje kalbama net 3 000 kalbų. Europoje kalbama maždaug 400
kalbų; į šį skaičių įeina imigrantų bendruomenių, regioninės ir gestų kalbos.
IV skaidrė:
Oficialiųjų ir darbo kalbų Europoje yra 23.
V skaidrė:
Airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų,
lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų,
suomių, švedų, vengrų ir vokiečių.
(GINTARĖ)
VI skaidrė:
Europos kalbų dienos minėjimo tikslas - skatinti toleranciją ir sąmoningumą kitų
kalbų ir kultūrų atžvilgiu, gerbti kalbų įvairovę, skatinti daugiakalbystę ir
prireikus apsaugoti kalbas, kurioms gresia išnykimas.
VII skaidrė:
Na, o kaip gi pasaulyje atsirado tokia kalbų gausybė? Kalbų atsiradimas siejamas
su legenda apie Babelio bokštą.
(AŠ)
Kadaise visa žmonija turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Po pasaulinio tvano išsigelbėję žmonės rado
saugią užuovėją – slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrę ėmė statyti miestą. „Eime, sakė jie, pasistatykime miestą
ir bokštą, kuris pasiektų dangų – taip išgarsinsime savo vardą ir nebūsime išblaškyti po visą pasaulį. Kaip
tarė, taip ir padarė. Kai bokštas jau beveik rėmė dangų, Viešpats nužengė į žemę ir pamatęs naująjį statinį,
susimąstė: ”Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos
daryti, nieko nebus jiems negalimo!“. Taigi Viešpats supratęs, jog žmonės trokšdami garbės, siekia būti
aukščiau už dievus, nusprendė juos pamokyti – ėmė ir sumaišė jų kalbą, kad nesuprastų, ką vienas kitam
sako. Žmonės, negalėdami tarpusavyje susikalbėti, taip ir nebepabaigė statyti didžiojo bokšto. Ilgainiui
slėnio gyventojai išsiskirstė po platųjį pasaulį, taip padėdami atsirasti skirtingoms pasaulio kalboms. O
miestas taip ir liko neįkurtas, jį Viešpats Babelio vardu pavadino – puikybės ir sumaišties simboliu.
(GINTARĖ)