Ergoterapijoje naudojamos kompensacinės priemonės

Ištrauka

Rašto darbas
Ergoterapijoje naudojamos kompensacinės priemonės

Įvadas
Pasaulio sveikatos apsaugos organizacija (PSO), jungianti 193 šalis, pasiūlė įdiegti
biopsichosocialinį sveikatos priežiūros modelį, pagal kurį teikiant pagalbą sergantiesiems
įvertinamos ne tik sveikatos sutrikimo priežastys, bet ir ligų pasekmės, kurias galima sumažinti
pritaikant ligoniui aplinką, technines reabilitacijos priemones, paveikiant sergančiojo elgseną.
Tuo tikslu PSO 2001 m. išleista „Tarptautinė funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos
klasifikacija“ (WHO, 2001, Kriščiūnas A., Mingaila S., Petruškevičienė D ir kit, 2009).
Biopsichosocialinio požiūrio įgyvendinimas praktikoje galimas tik sukūrus veiksmingą sunkių
ligonių ir neįgaliųjų reabilitacijos sistemą, kurios viena dalių techninės pagalbos priemonės –
būtina plėsti tiek individualias technines reabilitacijos (savitarnos, judėjimo ir kt.), tiek
visuomeninio naudojimo priemones, tokias kaip specialus transportas, specialios kėdės, atramos,
turėklai ir kiti įrenginiai sunkiai judantiems, specialūs telefonai, garsinės, šviesos signalizacijos
(Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2007).
Pagrindinis ergoterapijos tikslas – paciento mokymas atlikti veiklą, užduotis ir vaidmenis
siekiant užtikrinti produktyvų gyvenimą, savęs bei aplinkos kontrolę. Ergoterapija yra tikslingos
veiklos, skirtos pasiekti funkcinių rezultatų, gerinančių sveikatą, individams, turintiems įvairių
pažeidimų, pažinimo sutrikimų, psichosocialinę disfunkciją, protinę negalią, mokymosi
sutrikimų, fizinę negalią arba sergantiems kitomis ligomis ir būklėmis (Pedretti LW ir kiti 1996).