EPIFITINIŲ KERPIŲ RŪŠINĖS ĮVAIROVĖS TYRIMO METODIKA

Ištrauka

EPIFITINIŲ KERPIŲ RŪŠINĖS ĮVAIROVĖS TYRIMO METODIKA
REFERATAS

TURINYS
Įvadas 3
1. Kerpių apžvalga 4
2.Epifitinių kerpių biomonitoringo svarba 5
3.Veiksniai lemiantis kerpių rūšinę įvairovę 6
4. Tyrimo metodika 8
4.1 Tiriamos teritorijos ir tyrimo kvadratų charakteristika 8
4.2 Tiriamų medžių padėties pasirinkimas 9
4.3 Tiriamo medžio charakteristika 11
4.4 Mėginių ėmimas 11
4.5 Duomenų analizė 12
4.5.1 Kerpių įvairovės indeksas (angl. Lichen Diversity Values (LDV)) 12
4.5.2 Kerpių rūšinės įvairovės klasių nustatymas (angl. Lichen Diversity Classes (LDC)) 13
4.5.2 Kerpių rūšinės įvairovės įvertinimo skalė 14
5. Išvados 16
6. Literatūros sąrašas 17

Įvadas
Viena iš aktualiausių ir svarbiausių daugelio vietovių ekologinių problemų – blogėjanti oro
kokybė. Spartus miestų vystymasis, pramonės plėtra, ekonomikos augimas, didėjančios statybų
apimtys, gyventojų skaičiaus augimas ir dar daugelis kitų faktorių skatina žmonių gyvenimo
kokybės gerėjimą, tačiau labai smarkiai prisideda prie aplinkos taršos (Žilinskaitė, 2014). Patekę į
aplinką tokie teršalai labiausiai paveikia jautriausiai į juos reaguojančius organizmus, pavyzdžiui, kerpes.
Kerpės atlieka labai svarbų ekologinį vaidmenį – sukaupdamos didelius drėgmės kiekius
neleidžia išdžiūti dirvožemiui, taip pat prisideda prie jo formavimosi. Jos akumuliuoja azotą bei
fosforą ir taip praturtina dirvožemį mineralinėmis medžiagomis (Prigodina-Lukošienė 2012). Kerpės
labai greitai reaguoja į pasikeitusią oro kokybę bei substrato eutrofikaciją, todėl atitinkamai nuo šių
pokyčių, gali apleisti arba rekolonizuoti gyvenamąsias teritorijas (Asta et al., 2008). Dėl įpatingo
jautrumo aplinkos taršai kerpės dažnai naudojamos kaip bioindikaciniai organizmai (Prigodina- Lukošienė 2012).
Kerpių rūšinė įvairovė yra rodiklis, parodantis tam tikros gamtinės aplinkos būklę. Geriausiai
tokiems tyrimams tinka epifitinės – ant gyvos medienos augančios kerpės. Ši ekologinė grupė yra
pranašesnė už kitas, pavydžiui, epigėjines (augančios ant dirvožemio) kerpes, nes pasižymi itin
didele rūšine įvairove bei jos tyrimo metodų prieinamumu (Žilinskaitė, 2014).
Taigi, šio referato tikslas yra atlikti trumpą kerpių apžvalgą, susipažinti su jų biomonitoringo
svarba bei rūšinę įvairovę lemiančiais veiksniais. Taip pat pristatyti kerpių rūšinės įvairovės tyrimo
metodą: aptarti kaip pasirenkama tyrimo teritorija bei tyrimo kvadratai, kokiomis sąvybėmis turi
pasižymėti tiriami medžiai bei kaip surenkami kerpių mėginiai. Svarbu pristatyti ir kerpių duomenų
analizės būdus – kerpių rūšinės įvairovės indeksą (LDV), rūšinės įvairovės klasių nustatymą (LDC)
bei rūšinės įvairovės įvertinimo skalę.

1. Kerpių apžvalga
Kerpės – tai simbiontiniai organizmai, sudaryti iš dumblių ląstelių, kitaip dar vadinamos
fotobionto dalies bei grybų hifų – mikobionto. Jos gali įsikurti ant įvairaus substrato: dirvožemio,
durpių, akmenų, medžių, medienos, kitų kerpių bei samanų (Armitage, Howe, 2007).
Kerpės nėra reiklios nei temperatūrai, nei drėgmei, nei maisto medžiagoms, todėl lengvai
prisitaiko prie nepalankių aplinkos sąlygų. Kerpės yra laikomos pionierinėmis rūšimis, nes vienos
pirmųjų įsisavina kitiems organizmams netinkamus substratus. Jos taip pat sutvirtina dirvožemį,
apsaugo jį nuo išpustymo ir taip sumažina dirvos eroziją. Taip pat jos yra svarbi energetinė ir
statybinė medžiaga daugeliui gyvūnų (Thormann, 2006).