Ekonominių objektų klasifikavimas

Ištrauka

EKONOMIŲ OBJEKTŲ KLASIFIKAVIMAS

Tikslas. 
Suskirstyti ekonominius objektus į klases pagal jų panašumus:
a)kai klasių skaičius nėra žinomas;
b)užsiduodant tam tikrą klasių skaičių.

Teorinė dalis.
Objektų klasifikavimo ir grupavimo apibrėžimas. Ekonominiai skaičiavimai netikslingi, kai
naudojamasi nevienarūše, pirmine informacija, nes ji charakterizuoja ne vieną, bet keletą skirtingų
tendencijų. Tokiu atveju analizę reikėtų pradėti nuo daugiamačio grupavimo ir klasifikavimo (1;31).
Pačiu bendriausiu atveju klasifikavimas suprantamas kaip stebimų objektų ar įvykių visumos
išskaidymas į tam tikra prasme giminingas grupes arba kiekvieno objekto iš turimos jų visumos
priskyrimas kuriai nors iš anksto žinomai klasei (3;454). Statistinis grupavimas - turimų statistinių
duomenų suvedimas į giminingas grupes pagal esminius jiems požymius (14;17). Vadinasi, grupę turi
vienyti vienarūšiai generalinės aibės elementai. Aišku, kad pačios grupės tarp savęs (lyginant vieną su
kita) yra nevienarūšės. Vienarūšiškumas traktuojamas kaip kiekvienos atskiros grupės sudarymo
kriterijus, t.y. kriterijus, kurio pagrindu generalinės aibės elementai apjungiami į vieną grupę.
Tokiu būdu svarbiausia sąlyga, apibrėžiančia grupę statistine prasme, yra aibės elementų
vienarūšiškumas (tarp grupių – nevienarūšiškumas). Vienarūšiškumą reikėtų suprasti žiūrint ne tik iš
kokybinių, bet ir iš kiekybinių charakteristikų pozicijos. Apžvelgiant vienarūšiškumo principus iš
kokybinių ir kiekybinių pusių, jie nėra priešpastatomi, o atvirkščiai, turimas galvoje jų bendrumas.
Būtina sąlyga yra ta, kad pirmiausia turi būtų tiriamas kokybinių požymių vienarūšiškumas, o tik
paskui sprendžiamas kiekybinių požymių vienarūšiškumo patikrinimo uždavinys. Priešingu atveju,
nesilaikant šios tvarkos, galima gauti neteisingus rezultatus.
Objektų klasifikavimo problemos. Uždavinių, susijusių su objektų palyginimu bei klasifikavimu,
nagrinėjimo ir sprendimo svarbumą mokslininkai pripažino jau seniai. Tačiau iki daugiamačių dydžių
statistinės analizės taikymo ir, svarbiausia, iki pakankamai išvystytos elektroninės skaičiavimo
technikos atsiradimo pagrindinės teorinės ir praktinės klasifikavimo problemos buvo susijusios ne su
metodų bei algoritmų parengimu, bet su nagrinėjamų objektų, kurie yra charakterizuojami tam tikrais
požymiais, reikšmėmis ir klasių, į kurias jie skirstomi pagal kiekvieną iš šių požymių, skaičiumi,
teorinės analizės ir atrankos pilnumu bei tinkamumu.
Anksčiau visi klasifikavimo metodai susivedė į vieną, taip vadinamą kombinacinio grupavimo
metodą, kai visi objektą charakterizuojantys požymiai yra diskretiniai dydžiai arba į tokį susiveda
(žmogaus lytis ar migracijos motyvas, gyvenimo sąlygų lygis arba vaikų skaičius šeimoje ir pan.), o du
objektai priklauso vienai grupei tik tada, kai visos šių objektų charakteristikos sutampa (vienoda lytis,
tas pats migracijos motyvas ir t.t.).
Tačiau dėl vis augančios informacijos apimties, ir ypač klasifikuojamų objektų bei juos
charakterizuojančių požymių skaičiaus, galimybė tokiu būdu efektyviai atlikti tyrimus buvo vis mažiau
reali (pavyzdžiui, jei grupių arba klasių skaičius yra k, kuris kombinacinio grupavimo atveju
apskaičiuojamas pagal formulę k=m1•m2…mp, čia mj – grupavimų skaičius pagal x