Ekomuziejų fenomenas ir „Naujoji muzeologija“ Prancūzijoje

Ištrauka

Ekomuziejų fenomenas ir „Naujoji muzeologija“ Prancūzijoje Disonuojantis paveldas
REFERATAS

Ekomuziejų fenomenas ir „Naujoji muzeologija “
Kaip būtų galima trumpai nusakyti šio tyrimo pobūdį bei tikslą, jeigu pats tiriamasis objektas
vis dar bando išsprūsti iš aiškesnio apibrėžimo rėmų? Vos tik įžengiame į šią specialiųjų žinių bei
praktikų sritį, bemat susiduriame su jos įvardijimo Prancūzijoje problema. Ir ne tik šioje šalyje, bet
ir Anglijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Ką pasirinksime „paveldą“, „palikimą“, „gamtos
paminklus“ ar „žmogaus veiklos paminklus“, „visuomenės vertybes“, „tradicijas“ (jiems visiems ,
beje tinka epitetai „kultūros“ ar „istorijos“ ? Net neaišku tampa kas gi tas ekomuziejus.
Dar Fernandas Graudelis veikale Prancūzijos identitetas yra rašęs, kad nacija gali save suvokti
tik identifikuodamasi su tuo, kas jai yra esmiška ir svarbiausia, atpažinti save per ženklus ir
slaptažodžius, kurie žinomi tik inicijuojantiesiems. Taigi, šis tapatinimasis tampa galimas tik
konsensuso, leidžiančio atsirinkti, dėka, mat neįmanoma iš praeities palikimo pasiimti visko.
Šiame referate norėčiau aptarti kas yra ekomuziejus, kodėl jis toks svarbus Prancūzijoje? Tačiau
norėdama išryškinti ekomuziejaus vaidmenį visuomenės pavelde ir atskleisti disonansus, visų pirma
aptarsiu ekomuziejų pristatymą remdamasi prancūzų literatūra. Kuri nei žodeliu neužsimena apie
priežastis, kurios ir lėmė šių ekomuziejų atsiradimą. Daugelis tokių muziejų pabrėžia verslo ir
technologijos, žmogaus ir gamtos išradingumą.