EDWIN S SHNEIDMAN „Savižudžio sąmonė“ knygos analizė

Ištrauka

EDWIN S. SHNEIDMAN „Savižudžio sąmonė“ KNYGOS ANALIZĖ

TURINYS
ĮVADAS 3
1. SUBJEKTYVI KNYGOS TURINIO ANALIZĖ 4
1.1. Motyvai paskatinę rinktis šią knygą 4
1.2. Kokias emocijas sukėlė knyga? 5
1.3. Atgijusių prisiminimų apžvalga 6
1.4. Kas naujo buvo atrasta 7
2. OBJEKTYVI KNYGOS TURINIO ANALIZĖ 9
2.1. Tamsioji gyvenimo pusė arba pirmojo knygos skyriaus apžvalga 9
2.2. Savižudybės psichologijos pristatymas antrajame knygos skyriuje 11
2.3. Savižudybės aspektų aptarimas trečiajame knygos skyriuje 13
2.4. Išlikti gyvam – pagrindinis akcentas paskutiniojo knygos skyriaus 14
APIBENDRINIMAS 16
LITERATŪRA 17

ĮVADAS
Daugelį asmens išgyvenimų gaubia paslaptingumo ir neįprastumo aureolė. Vienas iš tokių
išgyvenimų, be abejonės, yra savižudybė arba mėginimas atimti sau gyvybę (Płużek, 1996, p. 186).
Savižudybė – reiškinys, kurį tiria daug mokslo disciplinų: sociologija, filosofija, medicina,
psichologija, kriminologija, teologija ir kt. Bendrai sutariama, kad savižudybė – sudėtinga,
daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją
dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma (Polukordienė,
2003, p. 17). Pagrindinis klausimas, kylantis visiems, kurie vienaip ar kitaip susiduria su
savižudybėmis – kodėl žmonės žudosi? Kas atsitinka, kad žmogus nebenori gyventi? Tai labai
sunkus klausimas, į kurį bando atsakyti daugelio mokslų atstovai, bet vienareikšmiško atsakymo
nėra (ten pat, p. 20).
Pasak Z. Płużek (1996), savižudybė nėra vienalytis reiškinys, nes galima skirti įvairius
savižudybių tipus atsižvelgiant į motyvaciją ir į tai, kaip aiškiai žmogus suvokia, kad poelgis,
kuriam jis ryžtasi, tikrai yra grėsmę gyvybei keliantis aktas. Kartais asmuo to kaip reikiant
nesuvokia, kartais kažkas visai nerūpestingai rizikuoja savo gyvybe, kartais savižudybė būna
įrankis, padedantis manipuliuoti aplinkiniais, kartais – pagalbos šauksmas. Tačiau nepaisant visų
suicidinės elgsenos skirtingumų, visos savižudybės turi kažką bendra, kas sieja savižudybes į didelę
bendrą elgsenų grupę.
Edwin S. Schneidman – vienas žymiausių šiuolaikinės suicidologijos – mokslo apie
savižudybes kūrėjų, savižudybę apibūdina taip: „Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe
vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo
kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklosčiusios padėties“
(Polukordienė, 2003, p. 17). Jo knyga „Savižudžio sąmonė“ - apie psichoterapinę pagalbą
nusižudyti ketinantiems žmonėms. Pasitelkdamas tris įsimenančias istorijas iš savo praktikos,
autorius supažindina skaitytojus su svarbiausiais pagalbos savižudžiams principais. Knygoje
pateikiama metodų psichinio skausmo stiprumui nustatyti. Kaip teigia E. S. Shneidman (2002), šios
knygos skaitymas gali būti ypatinga protinė, ir netgi dvasinė patirtis. Skaitant ir galvojant apie
knygos puslapiuose minimus žmones, galima tuo pat metu pamąstyti apie save ir kitus svarbius
asmenis. Todėl pagrindinė šios knygos mintis yra ta, jog suprasti savižudybę labiausiai padeda
paprasta kalba, t.y. paprasti kasdien vartojami žodžiai, kuriais pasakojama apie ramybės
nerandančias savižudžių sielas (Shneidman, 2002, p. 7).