Konspektas dvyliktokams

Ištrauka

1.Judita Vaičiūnaitė
Judita Vaičiūnaitė gimė (1937) Kaune, augo inteligentiškoje aplinkoje, tarp aukštų polėkių ir didelių
kūrybinių užmojų žmonių. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, po studijų liko Vilniuje. J. Vaičiūnaitė –
dviejų didžiųjų Lietuvos miestų (Kauno ir Vilniaus) kultūros ir architektūros išugdyta kūrėja, ypač išsiskirianti
agrarinės kultūros paveiktoje lietuvių literatūroje.
Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė. Pirmasis poetės eilėraščių rinkinys „Pavasario akvarelės“ pasirodė 1960
metais. XX a. antrosios pusės lietuvių literatūroje J. Vaičiūnaitė, kaip Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius,
Marcelijus Martinaitis, stengėsi iš esmės moderninti ir individualizuoti lyriką, išvaduoti ją iš pokarinio
politizavimo gniaužtų, per simbolius, istorinius personažus, metaforas žadinti skaitytojų savimonę, tautinį
sąmoningumą, pasipriešinimą dehumanizuotai sovietinei ideologijai. 8-ąjį deš. literatūra laisvinosi iš
totalitarizmo gniaužtų dar labiau: gyvenimo patirtis, visuomeninė situacija, estetiniai idealai vertė jaunus
poetus ieškoti savito santykio su tuometės lyrikos tradicijomis. Vaikystės kaimo prisiminimai, tėviškės, kaip
vertybių centro, ilgesys, buvęs atramos tašku iš kaimo kilusių poetų kartai, – J. Vaičiūnaitė buvo išimtis, nes
ji gimė mieste. Jos kūrybai daugiausia impulsų davė miesto kultūra, todėl ji dažnai apibūdinama kaipmiesto
poetė. Pati poetė viename interviu sakė: „Turbūt iš tiesų mano poezija turėtų būti urbanistinė. Priežastis
labai paprasta iš mamos pusės esu trečia karta nuo žagrės; kaimas mane baido, kaimiečių kultūra man
svetima. Be to, juk aš nuo pat vaikystės esu tikra miestietė.“ Jos kūryboje ryški miesto erdvė, architektūra.
Poetės lyrikoje fiksuojamas ją sudominęs koks nors patrauklus reljefas, architektūros detalė, išgirstas
muzikos akordas, t. y. tai, kas aplinkui. Tačiau tai ypatingas stebėjimas – ji nematydavo, kas bjauru, nešvaru
ar nemalonu, o tik tai, kas gražu, suteikia vilties, įkvepia kūrybai. J. Vaičiūnaitės miestas – darni meną ir
kultūrą sauganti erdvė, miestas – natūrali ir jauki žmogaus aplinka, namai.
Vilniaus tema. Poetės kūryboje itin išskirtinė Vilniaus miesto tema. Ji sukūrė įtaigų Vilniaus, tapusio
poetine savastimi, vaizdinį. Eilėraščiuose atgyja Vilniaus senamiesčio kiemai, skersgatviai, bažnyčios,
kavinės, interjerai. Viename interviu ji yra sakiusi: „Atrodo, niekad nerašau specialiai apie Vilnių, bet taip jau
savaime išeina, kad miestas, kuris kasdien gyvena už tavo Muziejaus gatvės [dabar - Vokiečių] lango,
miestas, kuriame augini vaikus, rašai knygas, perki duoną, dirbi visus moteriškus namų darbus, vaikštai į
koncertus, dailės parodas – tavo širdy ir kūryboje lyg paukštis nutūpęs…“
Juditos Vaičiūnaitės Vilnius:
Tarp skvero ir skersgatvio,
Kiemo su arkadomis,
balkono su balandžiais,
bažnyčios su Madona.
Vilnius – miestas, tarsi gimęs iš gamtos, iš ypatingos gamtinės aplinkos: upių santakos, kalvų, miškų, slėnių.
Todėleilėraščiuose, gretindama miesto kultūrą ir gamtą, poetė nesiekia miesto parodyti kaip gamtos
priešybės – abu dalykai dera, tarsi papildo vienas kitą. Žolė, prasikalusi pro miesto grindinį, kaštonas prie
bažnyčios, kambarinė gėlė – tokios jų sugyvenimo formos. Eilėraštyje „Saulėgrąža“ vaizduojamas jaunystės
miestas. Saulėgrąža tarsi kilminga dama iškyla virš to meto griuvėsių, nuolaužų, „išmėtytų nuolaužų“ ir
suteikia jam žavumo. Visuomet atsisukusi į saulę, sugerianti jos spindulius, neužgožiama sukilusių dulkių
debesų saulėgrąža tarsi tampa saule šiame mieste. Ji – saulės simbolis žemėje, šviečianti, skleidžianti
šilumą, kurią jaučia ir lyrinis „aš“. Saulėgrąžos įvaizdis padeda suvokti miestą, jo vertę. Pati poetė daug kartų

sakė, kad „miestas, kuriame gyvenu, tartum gyvas organizmas, jaučiu jo buitį ir būtį. Suvokiu Vilnių kaip
meno kūrinį, kaip šedevrą“.
Istorinė tematika. Eilėraščiuose istorija ne aprašoma, o išjaučiama. Praeitis – lyrinio „aš“ patyrimas,
atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius įvykius, o konkrečią detalę – pastebėtą senovinio koklio nuolaužą,
paveikslą. Vaizduojamos istorinės asmenybės, sudominusios savo žmogišku likimu, likusios šešėlyje
(kunigaikščio Kęstučio broliai, Vytauto duktė). Poetę ypač domino talentingos, išskirtinio likimo moterys
(ciklai „Kanonas Barborai Radvilaitei“, „Senos fotografijos“)....