Durbės mūšis ir baltų kovos su kryžiuočiais

Ištrauka

ĮVADAS
Durbės mūšis – žemaičių kariuomenės mūšis su Vokiečių ordino ir po
sutriuškinimo 1236 m. Saulės mūšyje jo autonomine šaka tapusio Livonijos ordino kariuomene,
įvykęs 1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Durbės savivaldybė, Latvija),
kurio metu žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius.
Kariniu Livonijos ordino ir Vokiečių ordino bendru žygiu siekta bent iš dalies įgyvendinti
strateginį tikslą – užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas, o tiesiogiai –
išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečiųGeorgenburgo pilį. Spėjama,
kad tai Vilkų Lauko piliakalnis (dab. Šilalės rajonas).
Pirmą kartą į Livonijos ordino karą su lietuviais tiesiogiai įsitraukė Vokiečių ordinas. Siekdamas
apsaugoti savo pietines valdas, jis 1260 m. birželio 15 d. sudarė taikos ir pagalbos sutartį
su Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikščiu Zemovitu.
Baltų kovos su ordinais
KOVOS SU ORDINAIS: SAULĖS MŪŠIS
1236 m. popiežius Grigalius IX paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį į pagonių baltų žemes. 
Kalavijuočių ordino riteriams įsiveržus į Lietuvą, buvo nusiaubta plati teritorija ir pasiruošta
žygiuoti atgal, tačiau kelią pastojo kunigaikščio Vykinto vadovaujami žemaičių kariai. Lengvai
ginkluoti kalavijuočiai pabėgo, o sunkiai ginkluoti riteriai buvo išžudyti.
Po mūšio Kalavijuočių ordinas nebeatsigavo ir 1237 m. buvo įjungtas į Vokiečių (Kryžiuočių) ordiną.