DIRVOŽEMIO IR GRUNTO FIZINĖS IR HIDROLOGINĖS SAVYBĖS

Ištrauka

DIRVOŽEMIO IR GRUNTO FIZINĖS IR HIDROLOGINĖS SAVYBĖS
Referatas

TURINYS
ĮVADAS 3
1.Dirvožemio drėgmė, tankis ir tipas 5
2.Dirvožemio ir grunto fizinės savybės 7
3.Hidrologinės savybės. Dirvožemio konstantos 8
4. Vandens sunkimasis į gruntą 13
5. Požeminio vandens slūgsojimas 13
6. Dirvožemio drėgmė 16
7. Gruntinio vandens režimas bei jo sąveika su paviršiumi 16
APIBENDRINIMAS 18
LITERATŪRA 19

ĮVADAS
Hidrologija (mokslas apie vandenį) tiria gamtinį vandenį, reiškinius ir procesus,
vykstančius jame ir lemiančius vandens pasiskirstymą Žemės paviršiuje, dirvožemyje bei
gruntuose bei šių reiškinių ir procesų vystymosi dėsningumus. Kaip ir daugelis mokslų apie
žemę, hidrologija tiria jos ir hidrosferos fizines savybes. Jos objektai: vandenynai, jūros, upės,
ežerai, vandens talpyklos, pelkės, sniegas, ledynai, dirvožemio ir požeminis vanduo.
Žinios apie požeminį vandenį hidrologijoje nagrinėjamos tik iš paviršinio ir požeminio
vandens sąveikos analizės pozicijų – infiltracijos į dirvožemį, vandens judėjimo ir balanso
(druskų) bei režimo formavimosi aeracijos zonoje, požeminio vandens nutekėjimo į hidrografinį
tinklą ir pan. Pagrindines požeminio (giluminio) vandens formavimosi ir rėžimo problemas, jo
paieškų ir eksploatacijos metodus nagrinėja hidrogeologija.
Žemėje vyksta nuolatinė vandens apytaka (yra didysis ir mažasis apytakos ratai), kurios
dėka dalis vandens patenka į žemynus, didesnei daliai liekant vandenyne. Vanduo atlieka svarbų
vaidmenį, keičiant mūsų planetos paviršių, tirpdydamas ar mechaniškai ardydamas uolienas,
išnešdamas išplautas daleles į Pasaulinį vandenyną. Tai paviršinis (lietaus) vanduo ar vanduo,
susidaręs ištirpus sniegui.
Vandens apstu ir Žemės plutoje. Daug jo yra dirvožemio sluoksnyje, dengiančiame
didesnę sausumos dalį. Šis vanduo ypač reikalingas dirvodaros procesams, derlingumui ir kt.
Vanduo viršutiniame Žemės plutos sluoksnio dalyje mūsų planetoje slūgso kelių šimtų metrų
storymėje, sudarytoje iš birių kvartero uolienų. Šiame periode, kurio trukmė per 1,6 mln. metų
yra buvę 3-6 apledėjimai, kuriuos skyrė tarpledynmečiai. Pastarųjų nuosėdose, sudarytose iš
smėlio, žvyro ir kitų birių uolienų, yra gero, kokybiško vandens horizontai, naudojami buityje ir
maisto pramonėje. Gilesniuose sluoksniuose, susiformavusiuose prieš kelis ar kelis šimtus
milijonų metų irgi yra vandens tarpsluoksniai – gėlo, mineralizuoto, mineralinio ar sūraus,
priklausomai nuo uolienų, pro kurias jis teka ar tirpina. Šis vanduo irgi įvairiu mastu gali būti
panaudojamas.
Pagal bendras vandens atsargas požeminis vanduo yra antroje vietoje po Pasaulinio
vandenyno atsargų. Šis vanduo, be nuolatinio jo buvimo nuo uolienų susidarymo laiko (yra
uolienų sudėtyje), gali prasiskverbti į gilius Žemės plutos sluoksnius ir plyšiais, kurių apstu dėl
endogeninių-vidinių žemės gelmių jėgų vykstančių judesių. Dideliuose (kelių šimtų ar net
kilometrų) gyliuose, vanduo dėl milžiniško slėgio būna skystas net ir temperatūroje, viršijančioje
400oC. Apatinė skysto vandens riba yra 13-14 km gylyje. Giliau gali būti jo garų arba vanduo
yra kietų uolienų ir magmos sudėtyje. Šio vandens kiekiai Žemės rutulyje yra didžiausi. Magmai
kylant link Žemės paviršiaus, šis vanduo garų pavidalu ar jungdamasis su kitais lakiais
komponentais, kyla aukštyn, formuoja prisotintus tirpalus ir hidratinius mineralus ar patenka į
Pasaulinį vandenyną, atmosferą ir sausumon. Ištirpusios cheminės medžiagos vandenys
tirpaluose žemės gelmėse (plutoje) gali migruoti dideliais atstumais, neretai sudarydamas
nuosėdas, ilgainiui virstančias cheminės kilmės naudingomis iškasenomis.
Atmosferos vanduo saugo Žemę nuo per didelio atvėsimo Saulės spinduliavimo prietakos
sumažėjimo laikotarpiu, jis drėkina žemyną, o tuo pačiu ir švelnina klimatą. Žmonija vandenį
plačiai naudoja buičiai, maistui, sveikatai, pramonei, žemės ūkiui.