Dievų miškas. Knygos aprašymas

Ištrauka

„Dievų miškas"
Sukūrimo istorija. Žanras. Patekęs į Štuthofo koncentracijos stovyklą, Sruoga, kaip ir
jo likimo draugai, buvo išbrauktas iš visuomenės ir pasmerktas žūti. Čia jis patyrė visą stovyklos
pragarą, įsitikino, kad „kalinys buvo anapus įstatymų“, reiškė mažiau, negu „bet kuris daiktas,
inventoriaus knygose įrašytas“.
Ilgesnį laiką dirbęs stovyklos kalinių raštinėje (kaip pats sako, „raštvedžio padėjėjo
pagalbininku“), Sruoga galėjo geriau negu kiti kaliniai matyti visos koncentracijos stovyklos
gyvenimą, susipažinti su slaptomis bylomis, visa hitlerinio „mirties fabriko“ organizacija, daugeliu
SS sistemos užkulisių. Tos žinios papildė tiesioginius rašytojo įspūdžius ir išgyvenimus.
Grįžęs iš mirties stovyklos, iš ten, „iš kur jau niekas negrįžta“, Sruoga užsimojo
papasakoti visiems, ką buvo patyręs tame pragare. Per keletą mėnesių jis ir parašė knygą „Dievų miškas“.
Knyga priklauso dokumentinės prozos žanrui. Tai rašytojo užrašai apie hitlerinėje
mirties stovykloje matytus ir pergyventus įvykius, kalinius ir esesininkus, jo apmąstymai apie
fašizmo žvėriškumą ir žmogaus esmę. Pats memuarų žanras įpareigojo rašytoją remtis pirmiausia
savo stebėjimais ir patirtimi, nieko neišgalvojant, negražinant ir neperdedant. Griežtai laikydamasis
faktų, rašytojas knygoje sukūrė įsimenančius ir jaudinančius žmogaus ir žmoniškumo dramos
fašistinėje sistemoje paveikslus, kartu pasiekdamas ir platesnių meninių apibendrinimų. Dėl to
kūrinį galima vadinti ir romanu.
Mirties stovykla kaip fašizmo įvaizdis. Hitlerinė mirties stovykla Štuthofe rašytojui
atvėrė visos fašizmo sistemos ir fašistinės ideologijos nežmoniškumą, priešingumą visuotinai priim-
toms moralės normoms. Knyga prasideda lagerio apylinkių aprašymu, samprotavimais apie mažo
Štuthofo miestelio miesčionis kaip būdingą fašizmo terpę, trumpa lagerio istorija ir apmąstymais
apie pasikeitimus Vokietijoje hitlerininkams valdant. Rašytojas sarkastiškai pastebi, kad Vokietija,
kadaise garsėjusi baroku, dabar virto barakų šalimi, „klasikine lagerių šalimi“. Kadaise ji galėjo
didžiuotis kultūros laimėjimais, buvo kultūrtrėgerė, o dabar hitlerininkai ją pavertė lagertrėgere.
Tuose lageriuose jie įvairiais būdais naikino ne tik savo režimo priešus — komunistus, antifašistus
ir kitus nepatikimus ar įtariamus asmenis, bet ir ištisas tautas — žydus, čigonus.
Su mirties stovyklos baisumais rašytojas supažindina pamažu, aprašydamas visą jos
sistemą, budelius ir aukas. Ką tik atvežtus kalinius, dar nenutuokiančius, kur jie pateko, Stovyklos
vyresnybė sutinka lazdų smūgiais, o paskui kalinys kriminalistas nušviečia jų padėtį: negerkit
vandens, nes jis „visokiom šiltinėm ir cholerom apkrėstas“, saugokitės, kad „viduriai nesugestų, kad
kojų nesužalotų ir kad pagaliais inkstų neatmuštų“. Jis parodo naujokams ir krematoriumą
(„anksčiau ar vėliau visi pro tą kaminą išlėksime“), tačiau sąmonė dar nepajėgia suvokti to, kas
laukia netolimoje ateityje.