DELYRO RIZIKOS VEIKSNIŲ ĮVERTINIMAS VYRESNIO AMŽIAUS STACIONARIZUOTIEMS PACIENTAMS

Ištrauka

DELYRO RIZIKOS VEIKSNIŲ ĮVERTINIMAS VYRESNIO AMŽIAUS STACIONARIZUOTIEMS PACIENTAMS
Magistro baigiamasis darbas

TURINYS
SANTRAUKA........................................................................................................................................3
SUMMARY............................................................................................................................................4
INTERESŲ KONFLIKTAS...................................................................................................................5
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS........................................................................................................5
SANTRUMPOS......................................................................................................................................6
SĄVOKOS..............................................................................................................................................7
ĮVADAS..................................................................................................................................................8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI....................................................................................................9
1. LITERATŪROS APŽVALGA...........................................................................................................10
1.1 Delyro paplitimas ir patofiziologija....................................................................................10
1.2 Delyro klinikinė eiga ir klasifikacija..................................................................................12
1.3 Delyro rizikos veiksniai......................................................................................................15
2. TYRIMO METODIKA.......................................................................................................................19
3. REZULTATAI....................................................................................................................................21
4. REZULTATŲ APTARIMAS.............................................................................................................37
5. IŠVADOS............................................................................................................................................41
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS..................................................................................................42
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS...............................................................................................................43
8. PRIEDAI.............................................................................................................................................49

ĮVADAS
Delyras – (lot. delirium – kliedesys, beprotybė, pamišimas) tai ūminis, banguojančios eigos
psichikos sindromas, kai sutrinka sąmonės, pažinimo ir suvokimo funkcijos, kurios pasireiškia per
keletą valandų [10]. Pirmą kartą žodis delyras kaip diagnozė buvo pavartota pirmojo mūsų amžiaus
eros laikotarpiu apibūdinant psichikos sutrikimus, kurie pasireiškia karščiuojant arba po galvos
traumos [2]. Delyrui apibūdinti yra daugybę terminų: ūmi sumišimo būsena, ūmus smegenų
sutrikimas, ūmus smegenų nepakankamumas, toksinė - metabolinė encefalopatija, intensyvios terapijos
psichozė [6].
65 metų ir vyresni žmonės priklauso sparčiausiai augančiai amžiaus grupei pasaulyje, su kuria
susiduria beveik visų specialybių gydytojai, tiek terapinio, tiek chirurginio profilio skyriuose. Delyras
yra dažniausiai pasitaikantis psichikos sutrikimas vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams
(11- 42 proc. visų stacionarizuotų vyresnio amžiaus pacientų), kurio prognozė labai nepalanki [54].
Nors delyrui yra imlios visos amžiaus grupės, bet būtent 65 metų ir vyresni žmonės turi didžiausią
riziką šiam sindromo atsiradimui [56]. Vien be delyro diagnozės stacionarizuotų vyresnio amžiaus
pacientų prognozė gali būti blogesnė dėl susilpnėjusių kognityvinių funkcijų ar griuvimų anamnezės
[55]. Delyras gali pasireikšti kaip trumpalaikė grįžtama būklė be pasekmių, bet gali išlikti ir kelis
mėnesius su ilgalaikėmis klinikinėmis ir funkcinėmis neigiamomis išeitimis [56]. Klinikinis delyro
pasireiškimas priklauso nuo tipo (hipoaktyvus, hiperaktyvus, mišrus), tad jam atpažinti ir etiologijai
išsiaiškinti reikalinga kruopšti diagnostika [57]. Atpažinti delyrą ir jo rizikos veiksnius turėtų būti
apmokami visi sveikatos priežiūros specialistaim tačiau svarbiausi - gydytojai ir slaugytojai. Šiuo metu
yra instrumentuočių, padedančių atpažinti ir monitoruoti delyrą, nurodančių, kada yra gydymas yra
būtinas. Nepaisant paciento nemodifikuojamų veiksnių, visada galime atsižvelgti į modifikuojamus
veiksnius ir juos koreguoti, taip sumažinant delyro pasireiškimo dažnį ir sunkumą [58]. Laiku
identifikavus šio sutrikimo rizikos veiksnius ir tinkamai juos koreguojant galima reikšmingai
sumažinti komplikacijas ir nepalankias išeitis, kaip pailgėjusi stacionarizavimo trukmė, blogesni
gydymo rezultatai, didelis mirtingumas [54]. Nors delyras ir buvo apibūdintas daugiau nei prieš 2000
metų, bet vis dar lieka plačiai paplitęs, ne iki galo suprastas, neidentifikuojamas ir dažnai kaidingai
diagnozuojamas, nepaisant neigiamų klinikinių ir ekonominių pasekmių [55].
Todėl šiuo darbu siekėme įvertinti delyro rizikos veiksnius vyresnio amžiaus pacientams,
stacionarizuotiems vienoje tretinio lygio ligoninėje.