Juozas Tumas-Vaižgantas ,,Dėdės ir dėdienės“ aprašymas

Ištrauka

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 – 1933 m.)
Kūrinio pavadinimo prasmė:
,,Dėdės ir dėdienės“ - Šiuo pavadinimu norėta pasakyti, apie ką bus šis kūrinys. Pasakojimo
esmė yra dėdžių ir dėdienių gyvenimo peripetijos ir likimas, todėl pavadinimas tai puikiai atspindi.
Kūrinio aprašymas:
Visa istorija prasideda pasakojimu apie Mykoliuką. Šį vaikiną visa jo šeimyna labai
užvaikydavo, liepdami dirbti įvairius ūkio darbus, o šis visada juos atlikdavo visiškai
nesipriešindamas. Nors jam jau buvo apie trisdešimt metų, jį vis vien visi vadindavo mažybiniu
vardu ir su visais šis vyras sutarė.(„Niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad Mykoliukas bet kada su
bet kuriuo būtų nesutikęs, susigynęs ar išsipravardžiavęs.“) Nors iš tiesų jis visuomet būdavo
vienas ir labai retai kas nors jį pakalbindavo.(„Taigi tu nebe vienas pasaulyje, nors vienam akies
mirksniui tu buvai reikalingas.“) Šis vyras niekuomet neatsisakydavo prižiūrėti brolio vaikų, nes
savų neturėjo ir tai jam neatrodė kažkoks sudėtingas dalykas.(„Bene nuopelno – „dėdės“, seno,
bevaikio jaunikio, kurs džiaugias svetima šeima, savo neturėdamas; taigi sau daros malonu, ne
kam kitam.“) Ir visada jis tylėdavo ir tik patylomis atlikdavo savo darbus.(„Taip Mykolas
Šiukšta pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs akia, akėja, viską
dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis
būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų.“ „Dėdė tai ta pati tyli žemė: vaiso
nesididžiuodama, nesigirdama.“)
Mėgdavo Mykolas ir savo smuiku pagroti bei palinksminti visus kaimo gyventojus. Jis taip
pat mėgaudavosi ir gamta, todėl dažnai mėgo joje būti. Tačiau vis iš galvos jam neišėjo viena
mergaitė – Severja. Jai Mykoliukas irgi buvo kritęs į akį, tačiau ji pati nenorėjo to pripažinti.
Pradedama pasakoti apie dvaro tijūną Rapolą, kuris mėgdavo tiesiog pats visiems vadovauti ir
nieko nedirbti, o jei išgirsdavo, jog kažkur groja Mykoliukas, tuoj bėgdavo pasiklausyti.
(„Rapolas, per savo tingėjimą teatlyžęs nuo kaimo darbų, nėmaž nebuvo atlyžęs nuo paties
kaimo ir kaimiečių, kurie tevieni mokėjo jį pagerbti neveidmainiškai. Gerbė jį, mylėjo ir net
prieš kitus dvarus didžiavosi turį tokį tijūną, kurs net „šlekteri“ truputį.“) Neturėjo jis žmonos ir
visas moteris laikė kvailėmis, tačiau krito jam į akį Severja ir jis nieko negalėjo padaryti. Nors
vyras suprato, jog ji tik kvaila moteriškė ir nieko gero iš jos nebus, tačiau vis vien ją norėjo gauti.
(„Rapolui rodės, jau visas pasaulis žinąs jo meilės kankinimąsi, kuo jis taip susirūpinęs, ir
pasakojąs, sudėdamas visokias pasakėčias apie seną vyrą ir jauną pačią.“) Buvo net pradėjęs
prarasti svorio, tačiau susigriebė ir tiesiog ėmė laukti kiekvieno šventadienio, kada galės
paspoksoti į mylimąją.(„Jis maldės, laukdamas šventadienio, kada teisėtai, be baimės galės
prisotinti savo akis mylimu asmeniu, atsidžiaugti juo, pabūti netoliese.“) Tačiau eidamas kartą
namo iš bažnyčios pamatė mylimą merginą su Mykoliuku, apie kurį net nebūtų pagalvojęs.
Grįžtama prie pasakojimo apie Mykoliuką.