DAUGIAFUNKCIO CENTRO VEIKLOS MODELIAVIMAS ĮTRAUKIOSIOS EDUKACIJOS SĄLYGOMIS

Ištrauka

MAGISTRO DARBAS
DAUGIAFUNKCIO CENTRO VEIKLOS MODELIAVIMAS ĮTRAUKIOSIOS EDUKACIJOS SĄLYGOMIS

TURINYS
ĮVADAS 3
1. Daugiafunkcio centro modeliavimas teoriniu aspektu 5
1.1 Daugiafunkcio centro samprata ir užsienio šalių patirtis 5
1.2 Daugiafunkcio centro specialistų įvairovė ir paslaugų išskirtinumas įtraukiosios edukacijos 
sąlygomis 13
1.3 Daugiafunkcio centro hipotetinis modelis, įtraukiosios edukacijos sąlygomis 29
2. Daugiafunkcio centro tyrimo metodologija ir tyrimo rezultatų analizė 31
2.1 Empirinio tyrimo metodologija 31
2.2 Daugiafunkcio centro veiklos poreikio, įtraukiojo ugdymo sąlygomis, tyrimo rezultatų analizė 33
2.2.1. Ugdymo institucijų vadovų ir mokslininkų požiūris į daugiafunkcio centro veiklų poreikį 33
2.2.2. Pedagogų, požiūris į daugiafunkcio centro veiklas ir jų poreikį 37
2.2.3. Tėvų, auginančių ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus, turinčius specialiųjų 
ugdymosi poreikių, požiūris į daugiafunkcio centro veiklų poreikį 41
2.2.4. Ugdymo proceso struktūros gairės išryškinant išskirtines specialistų paslaugas 46
2.2.5. Daugiafunkcio centro veiklos modelis, įtraukiosios edukacijos sąlygomis 59
DISKUSIJA 63
IŠVADOS 64
REKOMENDACIJOS IR PASIŪLYMAI 65
LITERATŪROS SĄRAŠAS 66
SANTRAUKA 72
SUMMARY 73
PRIEDAI 74

ĮVADAS
Temos aktualumas. Visuomenėje pastebima, kad kinta šeimos vertybės, šeimos svarbumas vis
slenka į antraeilį planą, tarp tėvų ir vaikų didėja bendravimo praraja. Tėvai vaikų atžvilgiu netenka
autoriteto, nesugeba valdyti vaikų auklėjimo situacijos. Spartėjant gyvenimui, įsigalint naujoms
technologijoms, plintant migracijai užmirštamas šeimos svarbumas, vaikų auklėjime jaučiamas stiprus
aplaidumas. Socialinė ir ekonominė situacija Lietuvoje ir kitose Europos šalyse sąlygoja tai, kad
mažėja santuokų, daugėja skyrybų, daugėja atvejų, kai vaiką (-us) augina kažkuris vienas iš tėvų
(dažniau motina). Pastebima, kad tėvų karjera tapo daug svarbesne, nei praleistas laikas su vaikais,
tėvai ir vaikai pradeda gyventi kiekvienas sau, kiekvienas stengiasi patenkinti tik savo poreikius.
Sparčiai nyksta tradicinė šeima, einama prie modernios šeimos modelio, o tai iššaukia šeimos instituto
nykimą. Svarbu, kad valstybė ir visuomenė pakeistų požiūrį į šeimą bei vaiką, šeimą išlaikytų kaip
valstybės vertybę ir suskubtų joms suteikti pagalbą.
Paskutiniais metais vis plačiau kalbama apie daugėjantį žmonių skaičių, sergančių šio
laikmečio socialine liga, vadinama Aspergerio sindromu ar autizmu. Vis daugiau vaikų gimta turėdami
pačius įvairiausius specialiuosius ugdymosi poreikius ir tiems vaikams bei jų tėvams reikalinga
įvairiapusiškai skirtingų specialistų pagalba. Taip pat atsiranda vaikų ,turinčių specialiųjų ugdymosi
poreikių dėl žalojančio aplinkos poveikio, nes mažėjant šeimų pajamoms, auga skurdo rizikos lygis
šeimose, daugėja smurto prieš vaikus, viešpatauja nesantaika, dažnai šeimą veikia negatyvi aplinka,
sumažėja ryšys su socialine aplinka. Atsiranda visuomenės žaizda - probleminės šeimos negalinčios
socializuotis visuomenėje. Tėvai, stokojantys socialinių įgūdžių, neįstengia jų įdiegti savo vaikams,
kad jie sėkmingai eitų socializacijos keliu. Neretai konstatuojama, kad problematiškose šeimose
panašius sunkumus išgyvena kelios kartos.
Šiandienos visuomenėje yra sugriautas šeimos instituto autoritetas, kas sąlygoja didesnį skaičių
disfunkcinių ar nepilnų šeimų. Dauguma jaunų žmonių netenka šeimos kaip pagrindinio vertybių
ugdymo šaltinio, kuris daro didžiulę įtaką savęs vertinimui bei pasitikėjimui kitais ir visuomene
(Jonutytė, 2007, p. 22).
Vis dažniau šeimoje iškilusios problemos sprendžiamos alkoholio ar psichotropinių
medžiagų pagalba, šeimose patiriama daugiau smurto ir kt. Nedarniose šeimose visų pirma nukenčia
pažeidžiamiausia visuomenės dalis, mūsų ateitis- vaikai. Šeimoms reikalinga skubi ir prieinama
pagalba, kad užkirstumėme kelią negatyviems veiksniams. Dažnai vaikams ir šeimoms pagalba
pradedama teikti, kai jau problemos įsisenėjusios, reikalinga intervencija į šeimą. Veiksmingiausia
pagalba būtų ankstyvoji šeimos prevencija ir intervencija, kai šeima tik pradeda išgyventi ankstyvąsias
šeimos krizes arba joms dar nebūnant.
G. Kvieskienės (2005), K. Miškinio (2006), G. Valicko (2008) ir kt. teigimu, kad „socialinės
rizikos šeima – tai šeima, kurioje narių bendravimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios
neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos
nesugeba tenkinti vaiko emocinių...