Darnaus vystymosi rodikliai ir tikslai

Ištrauka

Turinys
Įvadas 2
1. Darnus visuomenės vystimasis 3
Išvados 8
Literatūros sąrašas 9

Įvadas
Darnus vystymasis − vienas iš svarbiausių ES ir Lietuvos tikslų. Taip pat tai vienas iš
pagrindinių sanglaudos politikos principų, įvardytų Bendrijos strateginės gairėse, kuriomis
apibrėžiamos bendros visų programų, iš dalies finansuojamų struktūrinių bei Sanglaudos fondų
lėšomis, politinės nuostatos.
Darnaus vystymosi sąvoka apibūdinama tokia vystymosi politika, kuria siekiama
patenkinti su gerove susijusius visuomenės ekonominius, socialinius ir aplinkos poreikius
artimiausiu, vidutinės trukmės ir, svarbiausia, ilgalaikiu periodu. Ši sąvoka paremta prielaida, kad
vystymasis turi tenkinti šiandienos poreikius ir nekelti pavojaus ateities kartų gerovei. Praktiškai tai
reiškia, kad reikia sudaryti ilgalaikės ekonomikos plėtros sąlygas užtikrinant tinkamą aplinkos bei
socialinę apsaugą. Šiame darbe aš bendrai papasakosiu apie darnų visuomenės vystimasi.
Darbo objektas: darnus visuomenės vystymasis.
Tikslas – išanalizuoti darnaus visuomenės vystymasi.
Uždaviniai: :
1. Atskleisti darnaus visuomenės vystymosi sampratą;
2. Atskleisti darnaus visuomenės vystymosi principus;
3. Pateikti visos Lietuvos darnaus vystymosi priemones;
4. Išryškinti darnaus visuomenės vystymosi lygmenis;
5. Apibūdinti pokyčius, vykstančius formuojant darnią gyvenseną.

1. Darnus visuomenės vystimasis
Darnaus vystymosi ištakų dažnai ieškoma senovės kultūrose –Sokrato, Konfucijaus bei
kitų mąstytojų bandymuose susieti gamtinę aplinką su žmogaus vykdoma ūkine veikla. Ryškiausios
ekonominės mintys aptiktos pagrindinių senovės Graikijos mąstytojų ir filosofinių mokyklų kūrėjų
Ksenofonto, holizmo atstovo Platono ir Aristotelio, nuo kurio prasideda tradicija, orientuota į etiką,
veikaluose. Šių autorių darbuose buvo nagrinėjamos visiškai naujos ir iki to laiko negirdėtos namų
ūkio ir valstybės tvarkymo taisyklės bei požiūris į plėtrą kaip gyvenimo kokybės pagerinimo
priemonę. Analizuojant darnaus vystymosi koncepcijos istorinę raidą dažnai skiriami žmonijos ir
gamtinės aplinkos santykių istorinės raidos etapai. Pirmasis etapas apima laikotarpį iki pramonės
revoliucijos ir dažnai mokslininkų yra traktuojamas kaip žmogaus gyvenimo harmonijoje su gamta
laikotarpis. Iš tiesų šiame individo ir gamtos santykių evoliucijos etape gamta diktavo žmogui savo
sąlygas, o žmogus prisibijojo gamtos, dažnai ją sudievindavo, bandydavo kiek galima labiau prie
jos prisitaikyti. Pagoniškosios tradicijos – šventosios girios, šventosios upės bei ežerai – šiuo atveju
gerai atspindi tokio požiūrio esmę.