Darbuotojų motyvavimas organizacijoje (2)

Ištrauka

DARBUOTOJŲ MOTYVAVIMAS ORGANIZACIJOJE
Vadybos pagrindų individualus darbas – pranešimas

TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. MOTYVACIJA 4
2. ANKSTYVOSIOS MOTVACIJOS TEORIJOS 5
3. MOTYVAVIMO ORGANIZACIJOSE PRIEMONĖS IR BŪDAI 8
4. MOTYVACIJA ORGANIZACIJOJE 9
IŠVADOS 10
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 11

ĮVADAS
Darbo objektas ‒ darbuotojų motyvavimas organizacijoje.
Darbo tikslas – paaiškinti motyvacijos svarbą organizacijose.
Darbo uždaviniai:
1. Paaiškinti kas yra motyvacija.
2. Apibūdinti ankstyvosios motyvacijos teorijas.
3. Išskirti darbuotojų motyvavimo organizacijose priemones ir būdus.
4. Paaiškinti konkrečių organizacijų motyvavimo būdus.

1. MOTYVACIJA
Šiomis dienomis sunku įsivaizduoti įmones, kuriose darbuotojai nebūtų motyvuojami.
Motyvacija yra vienas svarbiausių veiksnių į kurį turėtų atkreipti dėmesį organizacijos vadovai,
kadangi nuo to tiesiogiai priklauso organizacijos veiklos rezultatai. Todėl vadovų supratimas, kas
yra motyvacijos procesas, konkretaus darbuotojo motyvacijos suvokimas ir praktinis turimų žinių
pritaikymas yra garantija, kad organizacija gyvuos.
Remiantis D. Šavareikienės (2008) teigimu, motyvacija – tai skatinimo procesas, kai,
pasitelkiant vidaus ir išorinius veiksnius, darbuotojas skatinamas konkrečiai veiklai. Autorė
užsimena apie galimas motyvavimo priemones ir išskiria kelis motyvavimo tipus: normatyvinė
motyvacija – atitinkamos darbuotojų elgsenos formavimas, taikant tokias socialines ir psichologines
poveikio priemones, kaip įtikinėjimas, įtaiga, informavimas, psichologinis poveikis; motyvacija
bausme – siekimas, naudojantis valdžia ir grasinimais, apriboti darbuotojo poreikių tenkinimą, jeigu
nebus vykdomi atitinkami reikalavimai. Skatinimas – poveikis darbuotojui netiesiogiai, bet per
išorinę aplinką, naudojant motyvavimo priemones, kad būtų galima paskatinti jį tinkamai elgtis.
Gilinantis į darbuotojų motyvavimo teorijas bei vadovų naudojamą motyvavimo
praktiką reikia suvokti keletą esminių teiginių. Žmones nuolat auklėja įvairi aplinka (mokykla,
bažnyčia, šeima, darbas, sportas ir pan.), kurioje neįmanoma gerai jaustis, jei nėra motyvų.
Motyvacija yra vienas iš keleto veiksnių, sąlygojančių asmens veiklos rezultatus: gebėjimai,
ištekliai ir sąlygos, kuriomis tai atliekama. Žmogus gali būti nepaprastai motyvuotas siekti karjeros
ir pagelbėti žmonėms kaip medikas profesionalas, tačiau šią motyvaciją dar turi papildyti jo
moksliniai sugebėjimai, tobulinimosi ištekliai bei kitos sąlygos. Motyvacija nėra pastovi būsena, ją
reikia periodiškai papildyti. Motyvacijos teorija bei praktika nagrinėja procesus, kurie niekada
nesibaigia, remiantis nuostata, jog motyvacija ilgainiui gali „išsisklaidyti“. Motyvacijos teorijos
turinys padeda suprasti dinamiškų santykių pasaulį, kuriame gyvuoja organizacijos, apibūdindamas
kasdienius vadovų ir darbuotojų ryšius organizacijose.

2. ANKSTYVOSIOS MOTVACIJOS TEORIJOS
Ankstyvosios motyvacijos teorijos ir jų pradininkai:
1. Tradicinis modelis siejamas su Fredericko Tayloro vardu. Pagal F. Tayloro minėtą
teoriją vadovai nustato efektyviausius užduočių atlikimo metodus, o tada skatina darbuotojus algų
sistema.
2. Žmonių santykio modelio pradininkas – Eltonas Mayo bei jo amžininkai. Pagal šitą
teoriją, daugelio užduočių nuobodumas ir pasikartojimas sumažina motyvaciją, tuo tarpu socialiniai
kontaktai padeda sukurti motyvaciją ir stiprina ją.
3. Žmonių išteklių modelį sukūrė Douglasas McGregoras. Jis teigė, kad pavaldiniais
galima manipuliuoti, tuomet supaprastėja motyvacijos reikšmė, o visas dėmesys sutelktas į pinigus
ir socialinius santykius.
Ankstyvųjų motyvacijos teorijų pagrindiniai teiginiai, elgesio linijos ir siekiami
rezultatai apibendrinti lentelėje. (žr. 1 lentelę)