DARBO TEISĖ EUROPOS SĄJUNGOJE

Ištrauka

DARBO TEISĖ EUROPOS SĄJUNGOJE

ĮVADAS
Europos Sąjunga (toliau – ES) – tai ekonominė ir politinė bendrija, kurią sudaro 27 demokratinės
Europos šalys. ES istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis (toliau – EB):
o1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija,
o1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija.
o1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti
„Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“, terminas
Europos Bendrija oficialiai tapo Europos Sąjunga po 1993 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo
Mastrichto sutartis. Europos Sąjunga pakeitė nuo 1958 m. egzistavusią Europos Bendriją ir perėmė
visas jos teises bei pareigas. . Taigi įstojanti į Europos Sąjungą trečioji valstybė tampa valstybe nare
ir prisiima visas valstybės narės teises ir pareigas, todėl ES sutarčių nuostatos bei jų įsteigtų
institucijų priimti teisės aktai naujoje valstybėje narėje įsigalioja ir pradedami taikyti nuo įstojimo
dienos. Europos Sąjungoje vykstantys integracijos procesai veikia daugelį nacionalinių teisės šakų.
Viena jų – darbo teisė, kurios normos reguliuoja darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius
visuomeninius santykius. Europos Sąjungoje šiandien galioja daug įvairių teisės normų, kurios
vienaip ar kitaip reguliuoja visuomeninius darbo santykius valstybėse narėse. Įsigaliojus Stojimo
sutarčiai, EB sutartyje įtvirtintos tiesioginio veikimo ir taikymo darbo teisės normos, kaip ir
tarptautinių sutarčių normos, tiesiogiai veikia ir yra taikomos įstojusiai valstybei į ES, bei įgyja
viršenybę prieš jos nacionalinę teisę.
Uždaviniai:
1.Atskleisti direktyvos ir reglamento sampratą.
2.Apžvelgti Es darbo teisės normas.
3.Išanalizuoti kokios darbuotojo laisvo judėjimo sąlygos ES.

1. DARBO TEISĖS NORMOS BENDRIJOS DIREKTYVOS IR REGLAMENTAI
Bendrijos institucijoms atliekant darbo santykių teisinį reguliavimą svarbiausios yra direktyvos,
kadangi jų nuostatos, palyginti su reglamentais, nėra skirtos tiesiogiai taikyti ir ne taip intensyviai
veikia valstybių narių nacionalinę darbo teisę. Direktyvoje nustatomi tikslai, kuriuos turi pasiekti
valstybės narės. Direktyvomis siekiama ne suvienodinti darbo santykių reguliavimą, pakeičiant
nacionalines normas tiesiogiai veikiančiomis normomis, o suderinti, kitaip tariant, harmonizuoti
valstybių narių darbo teisę, pašalinti nacionalinio reguliavimo skirtumus ir išlaikyti nacionalinį
teisinio reguliavimo pobūdį. Europos Sąjunga ir jos Bendrijos turi tam tikrą bendrą socialinę
politiką, orientuotą į darbuotojo interesų apsaugą. Europos Bendrijų institucijų išleistos darbo teisės
normos reguliuoja darbdavių ir darbuotojų tarpusavio teises ir pareigas. Direktyvos pagal EB yra
privalomos tik valstybėms narėms, tačiau tiesiogiai teisių ir pareigų atskiriems valstybių narių teisės
subjektams nesuteikia. Šias teises ir pareigas turėtų suteikti pačių valstybių narių nacionalinė teisė.
Tam, kad direktyvos tikslai būtų įgyvendinti ir jų nuostatų poveikį pajustų ir paprasti piliečiai,
valstybių narių įstatymų leidėjai turi patvirtinti direktyvos nuostatų perkėlimo į vidaus teisę
priemones, kuriomis nacionalinė teisė pakeičiama taip, kad atitiktų direktyvoje nustatytus tikslus.
Tam yra reikalingas nacionalinis teisės perkėlimo aktas. Pagal EB sutarties 249 straipsnį
nacionalinėms institucijoms šiuo atveju paliekama laisvė pačioms pasirinkti direktyvų įgyvendinimo
formas ir priemones, tai yra paliekama pačioms spręsti, kaip jos bus perkeltos į nacionalinę teisę.
Kas, kokiu būdu ir kaip jie atlieka perkėlimą ir yra už tai atsakingas, sprendžiama pagal atitinkamas
valstybės narės konstitucinės teisės normas. Tokie direktyvos perkėlimo aktai gali būti trijų
valstybinių valdžių teisėkūros aktai: įstatymų leidėjo leidžiami įstatymai, vykdomosios valdžios
leidžiami, teismų praktika.