Civilinė ir šeimos teisė pagal Lietuvos Statutus

Ištrauka

Teisės istorijos pranešimas
Lietuvos Statutų teisė: Civilinė ir šeimos teisė pagal Lietuvos Statutus

Turinys:
I.Įvadas
II.Civilinė teisė
1.Alodas, beneficija ir feodas. Tėvonija
2.Didžiojo kunigaikščio domenas
3.Bažnyčios žemės nuosavybė
4.Valstiečių žemės nuosavybė
5.Miestiečių žemės nuosavybė
6.Paveldėjimo teisė
7.Prievolinė teisė
III.Šeimos teisė
1.Santuoka ir jos sudarymas
2.Asmeniniai santykiai
3.Turtiniai santykiai
4.Turto atidalijimas. Kraitis
5.Ištuoka
6.Globos institutas. Tėvų ir vaikų santykiai
IV.Išvada

Įvadas
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomeninės ir valstybinės santvarkos pagrindas
buvo feodalinės žemės nuosavybė, todėl žemės nuosavybės teisės ir jos formų analizė svarbi
daugeliui viduramžių Lietuvos visuomenės, valstybės ir teisės istorijos problemoms tyrinėti.
Vykstant socialinei kaitai, formuojantis visuomenės sluoksniams, žemės ūkiui laipsniškai
pereinant į žemėvaldos tvarkytojų – bajorijos rankas, keičiasi ir teisės pobūdis. Šios teisės
kaitą ir rodo XVI a. prasidėjęs teisės kodifikavimas. Lietuvos Statutų normomis,
reguliuojančiomis žemės nuosavybę, buvo įtvirtintas bajorų luomo ekonominis bei politinis
viešpatavimas. Bajorų luomo nuosavybės santykiams nustatyti buvo skirta Lietuvos Statutų
teisės dalis, įvardinta Civiline teise. Civilis romėnų teisėje reiškė pilietį, LDK piliečių statusą
turėjo tik asmenys, priklausę bajorų luomui.
Civilinė teisė
Alodas, beneficija ir feodas. Tėvonija
Feodalinė teisė neturėjo bendro termino nuosavybės teisei pažymėti ir griežtai neskyrė
nuosavybės teisės nuo valdymo teisės ir teisės į svetimą daiktą. Pagal feodalinę teisę,
nuosavybės sąvoka apėmė ne vien alodinę savininko teisę, bet ir kitas viešpatavimo formas
(valdymo iki gyvos galvos, paveldimo valdymo ir kt.). Nuosavybės teisės turinys priklausė
nuo to, kas buvo nuosavybės teisės subjektas ir kas sudarė nuosavybės teisės objektą
(kilnojamas ar nekilnojamas turtas, paveldėta ar užkariauta žemė ir t. t.).
Viduramžių Europoje svarbiausios feodalinės žemės nuosavybės formos buvo dvi –
alodinė ir leninė. Alodinė žemės nuosavybė atsirado privatinei, daugiausiai vidutinei ir
smulkiajai nuosavybei išsiskiriant iš bendruomeninės nuosavybės. Leninė žemės forma
atsirado feodalams užgrobiant bendruomeninės arba pradėjus naudoti neapgyventus žemės
plotus ir juos duodant tarnybiniams bajorams kaip beneficijas, kurios vėliau tapo feodais
(lenais). Vienas asmuo turėjo tiesioginę, kitas – aukščiausiąją nuosavybę į tą pačią žemę.
Pirmasis turėjo valdyti, naudotis ir disponuoti žeme taip, kad nebūtų pažeista aukščiausioji
žemės nuosavybės teisė. Tam tikrais feodalizmo raidos etapais feodalinės žemės nuosavybės
formos kito. Iš pradžių senjoras, suteikęs vasalui beneficiją naudotis žeme iki gyvos galvos,
palikdavo sau aukščiausiąją žemės nuosavybės teisę. Vėliau beneficija virto lenu, bet žemės
nuosavybės teisė liko suskaldyta (senjoras – aukščiausioji valdžia, vasalas – tiesioginė).
Savaime išnykus alodui, netrukus feodas/lenas tapo pagrindine ar net vienintele feodalinės
žemės forma Vakarų Europoje.
Lietuvoje XII – XIV a. feodalų turimos žemės valdos daugiausia buvo gautos už tarnybą
su teise jas valdyti laikinai arba iki gyvos galvos. Greta šios žemės nuosavybės formos,
atitikusios Vakarų Europos beneficijos sąvoką, XIV a. pab. Lietuvoje įsigalėjo ir tėvoninė
žemės nuosavybė, XV a. tapusi pagrindine žemės nuosavybės forma.
Iš pradžių tėvonija buvo alodinė nuosavybė (nesusijusi su kokiais nors feodaliniais
ribojimais). Žygimanto Kęstutaičio privilegija 1434m. leido tėvoniją laisvai perduoti, keisti,
dovanoti ar kitu būdu perleist, pranešus apie tai didžiajam kunigaikščiui arba jo vietininkui.
Žemės perleidimo aktų tvirtinimo priežastys:
1.didysis kunigaikštis taip stiprino savo valdžios autoritetą ir tokia forma pasireikšdavo
savo, kaip nominalaus visos žemės savininko, valdžia;
2.už perleidimo aktų patvirtinimą jis gaudavo nemaža pajamų iš rinkliavų, kuriomis
papildydavo savo iždą.
Ilgainiui tėvonijos savininko teisės buvo apribotos, iš jo, grasinant valdos konfiskavimu,
buvo reikalaujama karinės tarnybos valdovui pagal nustatytą normą. Tėvonijos savininkas
karinę tarnybą ėjo ir XIV-XVa. Tačiau iki XVIa. jis tarnavo pagal išgales, karo tarnyba buvo
susijusi su jo asmeniu ir tarnybos vengimas nebuvo baudžiamas tėvonijos atėmimu. 1502m.
LDK seimo nutarimu tiek beneficijų ir feodų, tiek ir tėvonijų savininkai didžiojo
kunigaikščio pašaukti turėjo joti į karą ir...