Čiurlionis ir Sofija

Ištrauka

Čiurlionis ir Sofija

Dažnai sakoma, kad meilę patikrina laikas, bet Mikalojus
Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) ir Sofija Kymantaitė
(1886–1958) jo visai neturėjo. Gal todėl vos kelerius metus
drauge praleidusi pora stebėjo ne laikrodžių rodykles, o
amžinybėje, kaip ir jų meilė, prapuolusią jūrą.
Viena gražiausių XX amžiaus meilės istorijų prasidėjo tada,
kai Lietuvoje jau skambėjo nepriklausomybės aidai, tačiau
politiniu lygmeniu šalies dar nebuvo.

Lemtingąjį poros meilės pradžią pažymėjusį 1907-ųjų
rudenį Sofija Kymantaitė buvo pradedančioji literatė. Į
Vilniuje vykusį Vinco Kudirkos 50-mečio minėjimą
kontroversiškai vertinamą menininką iš Druskininkų ji
buvo pakvietusi pati. Vėliau prisiminimuose Sofija rašė,
kad dar prieš susitikimą ją kamavo jaudulys.
Panašu, kad būsimo garsiausio Lietuvos dailininko ir
kompozitoriaus širdyje irgi virė jausmai – per šventę jis
prisėdo prie Sofijos ir paprašė jį mokyti lietuvių kalbos,
mat pats taisyklingai kalbėti lietuviškai nemokėjo, jo
šeimoje buvo kalbama lenkiškai. Pamokas netrukus
pakeitė ilgi, iki ryto trukę pasivaikščiojimai Vilniaus
gatvėmis ir vis stiprėjantys jausmai vienas kitam.

Galbūt būtent tada jaunutės rašytojos lydimas į ketvirtąją
dešimtį įkopęs dailininkas, žvelgdamas į apsnigtus bažnyčių
bokštus, ėmė dar labiau mylėti tėvynę. Teigiama, kad ne kas
kitas, o Sofija jam įskiepijo tokį tvirtą didžiavimosi savo tauta
jausmą. Apskritai pirmieji pažinties su mylimąja metai M. K.
Čiurlioniui atnešė didžiulę sėkmę – tada jis nutapė
brandžiausias sonatas, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą.
Nepaisant amžiaus skirtumo, Mikalojaus ir Sofijos pora
pasižymėjo tuo laiku ne tokia įprasta vyro ir moters lygybe.
Genijaus gyvenimą ir kūrybą daug tyrinėjusio politiko,
muzikos ir kultūros istoriko prof. Vytauto Landsbergio
žodžiais, Sofija buvo kaip reta išsilavinusi to meto lietuvaitė.

Mikalojus ir Sofija buvo giminiškos sielos, visus gyvenimiškus rūpesčius ir džiaugsmus jie gliaudė drauge,
tačiau moteriai gyventi su genijumi toli gražu nebuvo lengva. Kai jie susipažino, M. K. Čiurlionis buvo baigęs
ne vieną konservatoriją, kaip ir Sofija, jis buvo matęs pasaulio.
Vis dėlto vyras ramybės nerado – labai daug dirbo, siekė būti išgirstas ir pamatytas, laiką leido tai
Druskininkuose, tai Vilniuje, tai tuometėje sostinėje. Amžini menininko palydovai buvo finansinis nepriteklius
ir didžiulis jautrumas – iki šiol M. K. Čiurlionio psichologines problemas tyrinėja Lietuvos ir užsienio
ekspertai.
1909-aisiais pora susituokė, prie jūros jie praleido medaus mėnesį. Pora kartu rašė straipsnius, dalijosi
kūrybinėmis idėjomis, daug galvojo apie drauge kurtą operą „Jūratė ir Kastytis“, deja, šiandien nepalikusią
jokio pėdsako.

Praėjus vos metams nuo vestuvių Mikalojaus sveikata
pablogėjo, jis buvo paguldytas į netoli Varšuvos
esančią psichiatrijos sanatoriją, tų pačių metų gegužę
jiems gimė dukra Danutė, kurios jis taip ir nepamatė.
Didysis menininkas mirė 1911 m. susirgęs plaučių
uždegimu. Iki pat jo mirties Sofija tikėjo ir kovojo už
tai, kad jis pasveiktų.
S. Čiurlionienė niekuomet nebeištekėjo, savo laiškus
Mikalojui ji sudegino. Po vyro mirties moteris daug
dėmesio skyrė jo kūrybiniam palikimui.