Celiuliazė

Ištrauka

Referatas 
Celiuliazė

TURINYS
ĮVADAS 3
1. LITERATŪROS APŽVALGA 4
1.1. Celiuliazių klasifikacija ir funkcija 4
1.2. Celiuliazių šeima 4
1.3. Struktūra 4
1.4. Aktyvumas 6
1.5. Kinetiniai ypatumai 8
1.6. Celiuliazės savybių gerinimas 10
1.7. Veikimo mechanizmas 10
APIBENDRINIMAS 11
LITERATŪROS SĄRAŠAS 12-13

ĮVADAS
Celiuliozė – pagrindinis augalinių ląstelių ir daugelio kitų fotosintetinančių organizmų
sienelių komponentas, turintis didelį paplitimo laipsnį visame pasaulyje. Tai vienas iš
svarbiausių biosferos anglies šaltinių (Zhang, Y. H. P., et al. 2006).
Celiuliolitiniai mikroorganizmai geba sintetinti fermentą celiuliazę, kuri hidrolizuoja glikozidinius ryšius
celiuliozės molekulėse (Beguin & Aubert, 1994).
Biocheminiai celiuliazės fermentų tyrimai prasidėjo 1940 m. Juos paspartino didėjantis biotechnologinis interesas šį fermentą panaudoti celiuliozės degradavimui ir tokiu būdu komercializuoti. Tolimesnius celiuliozės ardymo mechanizmo tyrimus ypač paskatino celiuliotinių mikroorganizmų genomų nustatymas kartu su
transkriptomikos ir proteomikos sričių pažanga (Zhou et al. 2010; Martinez et al. 2008).

Nemažėjantis ir limituotas iškastinio kuro naudojimas bei auganti atsinaujinančių energijos
šaltinių paklausa paskatino didžiulį susidomėjimą celiuliazės fermentų panaudojimu biokuro
gamyboje. (Pandey et al., 2012). Būtent lignoceliuliozės, kaip substrato, biokonversija naudojant
celiuliazės fermentus yra mažai iširta ir perspektyvi biokuro komercializacijos sritis (Srivastava
et al., 2015b). Celiuliazės jau seniai plačiai naudojamos ir pramonėje, ir biotechnologijose
(Cavaco-Paulo, A. 1998). Šie fermentai (EC 3.2.1.4) gali būti plačiai naudojamos įvairiose
pramonės srityse, kaip antai, tekstilės, skalbimo, popieriaus ar bioetanolio gamyboje (Bhat, 2000).
Taip pat celiuliazės turi didžiulį potencialą lignoceliuliozės sacharifikacijoje susidarant
fermentuojam cukrui, kuris gali būti panaudotas vienos ląstelės baltymų (SCP) ar pieno rūgšties
produkcijoje (Maki, M., et al. 2009). Išsamesni šių fermentų struktūriniai ir funkciniai tyrimai
galėtų prisidėti prie naujų bioinžinerinių strategijų kūrimo, orientuotų į šio fermentų aktyvumo
didinimą. (Wilson, 2012).