Č. MILOŠAS APIE TREMTĮ. TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

Ištrauka

I. TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS
Perskaitykite šį tekstą ir atlikite užduotis.

Česlovas Milošas
APIE TREMTĮ

1 Ritmas yra giliausia žmogaus gyvenimo esmė. Visų pirma tai yra organizmo ritmas, paklūstantis
širdies plakimui ir kraujo apytakai. Kadangi gyvename pulsuojančiame, virpančiame pasaulyje, jis irgi
valdo mus ir savo ruožtu primeta savąjį ritmą. Kartojimasis leidžia mums priprasti prie pasaulio ir
traktuoti jį kaip gerai pažįstamą. Tad galimas daiktas, jog rutinos poreikis yra kilęs iš pačios mūsų kūno
struktūros.
2 Mieste ar kaimelyje, kuriuos pažįstame nuo pat vaikystės, judame „prijaukintoje“ erdvėje ir,
dirbdami savo kasdienius darbus, visur susiduriame su orientacijos taškais, rodančiais į tam tikrą rutiną.
Perkelti į svetimą aplinką mes jaučiame nerimą dėl erdvės neapibrėžtumo ir – savotišką grėsmę. <...>
3 Tremtis atima iš mūsų atskaitos taškus, kurie padeda mums kurti projektus, pasirinkti tikslus,
organizuoti savo veiksmus. Namuose kiekvienas jaučia ryšį su savo pirmtakais, pavyzdžiui, jeigu jis
yra rašytojas – tai su rašytojais, jei dailininkas – su dailininkais ir pan. Tai yra tiek susižavėjimu, tiek
priešprieša besiremiantys santykiai. Mus skatina troškimas prilygti ir pranokti juos kokiu nors atžvilgiu
– kad galėtume savo vardą pridurti prie vardų, kuriuos gerbia mūsų kaimelyje, mieste, mūsų krašte.
Čia, užsienyje, viso to nelieka, nes esame išsviesti iš istorijos, kuri visuomet yra tam tikro žemėlapyje
pažymėto ploto istorija; tad privalome susirungti su, rašytojo emigranto žodžiais tariant, „nepakeliamu
būties lengvumu“.
4 Sveikatos atgavimas yra lėtas ir visada – tiktai dalinis. Tik pamažu pradedame perprasti, jog
tremtis – tai nėra vien pereitos valstybių sienos, nes ji bręsta mumyse, keičia mūsų vidų ir tampa mūsų
lemtimi. Anksčiau vienalytė, monotoniška žmonių veidų, gatvių, paminklų, madų ir papročių masė
įgauna ryškių bruožų ir pamažėl įvyksta svetimo permaina į sava. Tačiau atmintis taip pat išsaugo mūsų
praeities topografiją, – ir šis dvilypis lojalumas lemia, jog esame kitokie nei naujieji mūsų
bendrapiliečiai.
5 <...> Kai apie tremtį galvojame kaip apie dvidešimtojo amžiaus lemtį, matome irgi tam tikrą
ypatingą aspektą. Gyvenimas tremtyje jau nėra panašus į persodinimą – iš vienos šalies į kitą.
Pramonės centrai vilioja žmones iš jų ramių, tačiau nuskurdusių kaimo provincijų, nauji miestai dygsta
ten, kur dar neseniai ganėsi galvijų bandos, aplink sostines spiečiasi barakai ir lūšnynai. Stengdamiesi
apibūdinti tą tremties neapibrėžtumą ir neaiškią grėsmę, pastebime, jog bemaž viskas, ką galima apie
tai pasakyti, apima ir naujuosius miestų kraštovaizdžio gyventojus, net jei jie ir neatvyko iš svečios
šalies. Susvetimėjimas tampa pernelyg daugelio būčių lemtimi, kad taptų tik vienos, ypatingos jų
kategorijos liga, ir emigrantui, kada jis ima apie tai mąstyti, sunku tampa savęs gailėtis.
6 Galimas daiktas, jog prarasta harmonija, tapatybė su gyvenamąja erdve, negalėjimas jaustis
pasaulyje kaip namuose, šios būsenos, taip slegiančios išeivį, leidžia jam įsijungti į naujovišką
visuomenę ir tapti – jei jis yra menininkas – visiems suprantamam. Ir net daugiau: kad galėtų išreikšti
egzistencinę šiuolaikinio žmogaus situaciją, jis privalo gyventi kokioje nors tremtyje. <...>
7 Kada rašau tai, į atmintį sugrįžta lenkų religinės dainos gaida: „Ievos tremtiniai, Tavęs mes
šaukiamės“. Ir išties archetipinis ištrėmimas iš Rojaus Sodo atsikartoja mūsų gyvenime, nesvarbu, ar
šis sodas yra motinos įsčios, ar puikieji mūsų vaikystės medžiai. Šimtmečių tradicijos...