Botticelli, Cezanne ir Kosuth formalioji analizė

Ištrauka

Sandro Botticelli paveikslas „Paladė ir Kentauras“ buvo nutapytas 1482m.
Informacija apie autorių ir jo kūrybos svarbiausius bruožus.
Ankstyvojo renesanso italų tapytojas buvo ir tebėra bene žymiausias Florencijos mokyklos
atstovas. Iš pirmojo savo mokytojo, Lippi, Botticelli išmoko piešti elegantiškas formas, linijas,
kurių kontūrai ištirpsta delikačiai niunsuotose spalvose ir taip jis ėmėsi kurti ne vieną grožio
idealu laikomą personažą. Vėlesniu laikotarpiu, iš Pallaiolo, perėmė dinamiškas, energingas,
judančias formas, kurios pasižymėjo savo vitališkumu ir ekspresyvumu, o iš Verrocchio –
monumentalias formas bei dėka įvairių naudojamų medžiagų taip pat ir šviesotamsos žaismą.
Taip Botticelli išugdė, savitą, nepriklausomą stilių, kuris pasižymėjo ryškiomis linijomis, aiškiais
kontūrais, grakščiomis ir plastiškomis figūromis bei stilizuotomis formomis. Botticellio
šviesiotamsa – tai akivaizdus, stiprus šviesos ir šešėlio kontrastas, kuris paveikslo visumoje
išlieka švelnus ir subtilus. Jo kompozicijos sudaro tarsi nežymų reljefą, o paveiksluose neretai
aptinkami antikos mitologijos ir biblijiniai siužetai. Iškeldamas graciją bei rafinuotai
perteikdamas emocijas tapytojas charakterizuojamas kaip vienas iškiliausių italų Renesanso
menininkų.
Kūrinio stilius, kūrinio meninis, kultūrinis kontekstas.
Renesanso stiliaus tapybos kūrinys buvo pieštas turtingo pirklio Lorenzo de‘ Medici užsakymu ir
buvo pakabintas šalia kito žymaus darbo – „Pavasaris“. Dabartinė kritika neretai sieja tris
garsiausius Botticellio darbus – „Pavasarį“, „Veneros gimimą“ bei „Paladę ir Kentaurą“ – į vieną
mitologinės tematikos ciklą. Tačiau meniniame šio autoriaus kontekste paveikslas yra išskirtinis.
Formali kūrinio analizė.
Istorinio žanro, tempera ant drobės nutapytas „Paladė ir Kentauras“ pasižymi neįprasta
kompozicijai, kuriai būdinga elegancija ir formų plastika. Skirtingai nei Botticellio mokytojo
Antonio del Pollaiolo, jo paties kontūro linija nėra tik įrankis pavaizduoti judesį ar fizinę jėgą, o
veikiau priemonė perteikti vidinėms personažų vertybėms. Spalvos yra aiškios ir gana
kontrastingos, jos akcentuoja figūrų ekspresiją, linijos melodingos. Didelis dėmesys kreipiamas į
pačią kompoziciją ir figūrų išdėstymą, kadangi būtent gestai ir kūnų išlinkimai atskleidžia
svarbiausią paveikslo idėją.
Kūrinio idėja/tema.