PELKIŲ TIPAI

Ištrauka

NAMŲ DARBAS
PELKIŲ TIPAI

TURINYS
ĮVADAS 3
1.PELKIŲ SUSIFORMAVIMAS 4
2.PELKIŲ TIPAI 5
ŽEMAPELKĖS 6
2.2. TARPINĖS PELKĖS 6
AUKŠTAPELKĖS 7
3.PELKIŲ PAPLITIMAS 7
4.PELKIŲ FUNKCIJOS IR REIKŠMĖ 8
IŠVADOS 10
LITERATŪRA 11

ĮVADAS
Darbo aktualumas. Neatsakingas pelkių sausinimas dažniausiai tampa ekologine nelaime.
Dabar vis dažniau kalbama apie neišvengiamą būtinybę išsaugoti pelkes, nes jos atlieka ypač
svarbų vaidmenį, to nedaro jokia kita sausumos ekosistema Žemėje: kaupia pasisavintą iš
atmosferos anglies dvideginį durpių pavidalu, taip prisidėdamos prie atmosferos stabilumo. O
sunaikintos pelkės, nusausinti durpynai kelia didelę grėsmę. Netekus vandens, būtino pelkių
egzistavimui, jos didžiuliais kiekiais išskiria anglies dvideginį ir kitas dujas, žemės atmosferoje
didindamos šiltnamio efektą.
Pastaraisiais dešimtmečiais, žinant išskirtinę pelkių svarbą reguliuojant planetos klimatą,
išsaugant biologinę įvairovę, pelkes stengiamasi atkurti. Pietryčių Azijoje per pastaruosius metus
maždaug 7 milijonai hektarų durpynų teritorijų yra iškirsti ir nusausinti žemdirbystei ir
miškininkystei. Dėl yrančių durpių šiose vietovėse į atmosferą išsiskiria iki 700 milijonų tonų
anglies dvideginio per metus. Lengvai užsidegančių durpynų nepavyksta užgesinti ištisus mėnesius.
Durpynų gaisrai Pietryčių Azijoje jau padarė didelius nuostolius ekonomikai.
Dabar jau žinome blogas pelkių naikinimo, neatsakingo naudojimo ir iškastinio kuro
naudojimo pasekmes: atmosferoje, gaubiančioje mūsų planetą, sparčiai daugėja anglies dvideginio,
klimatas nepaliaujamai šyla ir to pasekmės gali būti pačios įvairiausios, bet dažniausiai –
neigiamos. Jungtinių tautų bendroji klimato kaitos konvencija, kuri be kitų problemų atkreipia
dėmesį į tai, kad natūralios pelkės mažina šiltnamio dujų kiekį atmosferoje, o pažeistos pelkė ir durpynai – didina.
Darbo tikslas – išanalizuoti ir apibendrinti internete rastus straipsnius apie pelkes, jų
susiformavimą, tipus, apžvelgti pelkių reikšmę bei funkcijas.
Uždaviniai:
1.Surasti ir išanalizuoti straipsnius apie pelkes, jų tipus, reikšmę ir funkcijas;
2.Apibendrinti rastą literatūrą;
3.Pateikti išvadas ir savo nuomonę.

1.PELKIŲ SUSIFORMAVIMAS
Kad galėtume išskirti pelkių tipus, pirmiausiai turime išsiaiškinti, kaip susiformuoja
pelkės. Literatūroje randame įvairius pavadinimus šlapioms žemėms įvardinti: raistai, balos, tyrai,
palios ir daug kitų, tačiau nuo XX a. pradžios dažniausiai naudojamas bendras pavadinimas –
pelkės. Pelkės susidaro dvejopai: kai supelkėja sausuma arba kai užželia vandens telkinys.
Pelkėjimo procesas gali prasidėti iškirtus mišką ar po didelių miško gaisrų, kai nebėra
medžių, kurie išgarina didelius kiekius vandens. Tokie plotai palaipsniui virsta pelke. Pavyzdžiui,
buvusių ežerų vietoje dažniausiai susidaro pelkės (aukštapelkės)
(http://sauga.asu.lt/wp-content/uploads/sites/8/2015/03/17_Rasimaviciutes.pdf). Lietuvoje daugiau
kaip 2/3 pelkių yra ežerinės kilmės.
Svarbiausias pelkėjimo veiksnys yra augalija. Pelkės susidaro, kai dėl drėgmės pertekliaus
augalų liekanos ne visai susiskaido, pradeda kauptis durpės. Tokį natūraliai susiformavusį durpės
sluoksnį turintys dirvožemiai vadinami durpžemiais. Visur kur aptinkami durpžemiai vyksta arba
anksčiau vyko šis organinės medžiagos kaupimosi procesas.
Taigi, pagrindinis pelkių ir supelkėjusių vietovių bruožas – perteklinės drėgmės sąlygomis
iš nepilnai suirusių augalų (dažniausiai samanų, viksvų, nendrių ar medžių) liekanų
besiformuojantis durpės sluoksnis.
Pelkės susidaro ten kur yra vandeniui nepralaidus podirvis ir negiliai esantys gruntiniai
vandenys. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Lietuvoje
palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra Vakarinėje Lietuvos dalyje, kur daug nukalkėjusių
dirvožemių, o nepalankiausios – Vidurio žemumoje, kur dirvožemiai mažai nukalkėję. Daugiausia
pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumose.
Dažniausiai užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Seklūs ežerai užpelkėja
pakrančių augalijai plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link.
Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau nei seklūs. Jie pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių
augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną.
Nuolat šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę
augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas.