Barokas - jo bruožai, raiška teatre ir įtaka Lietuvos menui

Ištrauka

Turinys
Įvadas 1
1.Barokas 2
2.Barokas teatre 6
3.Barokas Lietuvoje 7
Išvados 9
Literatūros sąrašas 10

Įvadas
Barocco (it.) – keistas, įmantrus.
Menui būdingas ypatingas puošnumas, formų sudėtingumas; įmantrus priešybės
derinimas, gili būties potekstė. Rašytojai stengiasi nustebinti, suteikdami žodžiams netikėtą
prasmę, kurdami mįslingas metaforas.
Žmogų dažnai kamuoja neviltis, nežinia, mirties baimė. Susitaikymą su likimu, savo
bejėgiškumo supratimą lydi nuostaba dėl pasaulio paslaptingumo ir begalybės. Simboliai ir
natūralumas, sudėtingos metaforos, groteskos, alegorijos, fantastika, emblemiškumas.
Barokas: meno kryptis, XVII a. - XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje.
Siauresniąją prasme barokas vadinamas šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Pradėjo
formuotis XVI a. pab. Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito
daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas.
Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija. Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio
feodalinės visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės
sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės
revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino
monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose
asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su
natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene
darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos.
Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą
įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir
monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai).