Baltažiedžio barkūno (Melilotus albus) biologinės savybės ir auginimo sąlygos

Ištrauka

Įvadas
Baltažiedis barkūnas (Melilotus albus ) – tai pupinių šeimos žolinis augalas. Auga ir
lengvose, ir sunkiose dirvose, jei tiktai jos nerūgščios , kalkingos. Jie nepakenčia drėgnų dirvų.
Barkūnai užaugina palyginti daug žaliosios masės . Barkūnų užaugintoje žaliojoje masėje gausu
azoto ir kitų vertingų trąšų. Be to, daug azoto susikaupia ir šaknyse.
Baltažiedis barkūnas (Melilotus albus ) – tai pupinių šeimos žolinis dvimetis (būna ir
vienmetis), pusiau kultūrinis augalas. Auga pakelėse, pelkėse, ant pylimų, bergždynuose bei
sėjamas kaip sideralinis ir pašarinis augalas.
Dvimetis, 30-150 cm aukščio, su neryškia liemenine šaknimi ir gerai išaugusiomis,
toli į šalis nueinančiomis šalutinėmis šaknimis augalas, duodantis kelis stiebus. Stiebai daugiausia
statūs, kartais kylantys, išsišakoję, žemutinėje dalyje apvalūs, pliki, prie pamato dažnai sumedėję ir
rausvi, viršūninėje dalyje briaunoti ir padengti trumpų plaukelių.
Lapkočiai 1,5-5 cm ilgio. Lapai trilapiai, vidurinysis lapelis ant ilgesnio kotelio, negu
šoniniai; lapeliai 1,5-3 (5) cm ilgio, žemutiniųjų ir viduriniųjų lapų apskritoki, atvirkščiai
kiaušiniški, rombiški, retai ovaliniai, viršūninių — pailgai lancetiški arba beveik linijiški, jų viršūnė
buka, nukirsta, kartais smaili, su trumpu smaigalėliu, kraštas dantytas, su 5-12 dantelių kiekviename
šone, retai jie beveik lygiakraščiai, apatinėje pusėje melsvai žali, dažnai padengti retų trumpų
plaukelių; prielapiai 0,4-1,2 cm ilgio, yliški, pagrinde praplatėję, viengysliai, lygiakraščiai;
žemutinių lapų prielapiai kartais šiek tiek dantyti.