Baimės raiška žmogaus gyvenime

Ištrauka

Rašto darbo tema
Baimės raiška žmogaus gyvenime

Turinys
Knygos analizė 3
Asmeninė patirtis 6
Temos svarbumas socialiniame darbe 9

Knygos analizė
Analizei buvo pasirinkta Irvin‘o D. Yalom‘o knyga „Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę“. Ši knyga
buvo pasirinkta todėl, kad šio autoriaus knygos yra labai įdomios, pradėjus skaityti iškart įtraukia į save.
Be to, taip pat įdomu sužinoti kito žmogaus samprotavimus apie mirties baimę, jos įveikimą.
Pačioje knygoje yra aprašoma autoriaus patirtis, mintys, nuomonė apie mirties baimę, jos stiprumą,
poveikį žmogui. Taip pat analizuojamos filosofų idėjos bei mintys.
Pirmame skyriuje autorius teigia, jog mirties baimė mus persekioja nuo pat istorijos pradžios. Autorius
sako, jog kai kurie žmonės gali jausti mirties baimę tik netiesiogiai, pavyzdžiui, kaip bendrą nerimą. Kiti
jaučia ją tiesiogiai ir tiksliai. Autorius iš savo patirties žino, kad mirties baimė tai stiprėja, tai silpnėja,
priklausomai nuo tam tikrų gyvenimo etapų. Pasak autoriaus, mirties baimė labiausiai sustiprėja
paauglystės laikotarpyje. Kai kurie jaunuoliai netgi mąsto apie savižudybę, o kiti bando susidoroti su
baime žiūrėdami siaubo filmus, dainuodami dainas apie žudynes. Vėliau jaunuoliams mintis apie mirtį
išstumia du svarbiausi gyvenimo tikslai: karjera ir šeima. Tačiau, kai ir jų vaikai užauga ir išeina iš namų,
žmonės jaučia, kad gyvenime pasiekė savo tikslų ir kai jų nebelieka, vėl pradeda galvoti apie mirtį, jos
bijoti. Galiausiai žmonės imasi įvairiausių būdų, kad apsigintų nuo mirties baimės. Autorius sako, kad
šios nemalonios temos ėmėsi, nes tiki, jog susidūrimas su mirtimi leidžia mums žengti per gyvenimą
turtingesniems ir gailestingesniems.
Antrame skyriuje autorius kalba apie skirtingas baimės rūšis. Pasak jo, vieni žmonės baimę mato sunkiai,
apie ją pagalvoja tik tada, kai pamatę žinomą aktorių suvokia, jog jo jau nebėra. Kiti taip bijo, kad netgi
yra užvaldyti tos minties, jog greitai mirs. Treti nuolat galvoja apie mirties baimę ir net įsivaizduoja
scenarijų, kaip tai galėtų įvykti. Kai kurie žmonės galvoja, jog viskas, ką jie turėjo išnyks ir nesupranta,
kokia tuomet yra gyvenimo prasmė, jei visas jo turinys pradings. Vieni žmonės savo baimę reiškia
garsiai, o pas kitus ji yra užmaskuota pasąmonėje.
Autorius aprašo vienos moters istoriją, kurios sūnų uždarė mėnesiui į kalėjimą ir dėl to ji perdėtai
baiminosi bei nerimavo. Galiausiai autorius išsiaiškino, jog ji bijo senatvės, bijo mirties, nors pati to nė
nesuprato. Vėliau buvo aprašoma kaip pasikeitė jos gyvenimas į gerą, suvokus, ko ji iš tiesų bijo ir
pradėjus daryti tai, ką nori ir ko seniau nedrįso.
Trečiame skyriuje autorius kalba apie pabudimą. Tai ta būsena, kai žmogus, buvęs vienoks, pavyzdžiui
piktas ir negeras bei negailestingas tampa visiškai kitokiu – geru, nuoširdžiu, užjaučiančiu. Taip pasikeisti
žmogų priverčia sugebėjimas pažiūrėti į ateitį ir suvokti, kad mirsi. Mirties suvokimas sukrečia, sukelia
šoką ir žmogus lyg pabunda iš to, kas buvo prieš šį suvokimą. Kasdieniame gyvenime žmogus dėmesį
kreipia į tokius požymius kaip fizinė išvaizda, stilius, nuosavybė ir panašiai. Tačiau, gilindamiesi į
ontologiją (būties tyrinėjimą), žmonės ne tik suvokia mirtingumą bei egzistenciją, bet ir patiria didesnį
nerimą.