Autizmas - jo kilmė, ypatumai ir poveikis vaiko socialinei raidai

Ištrauka

Turinys
Įvadas 3
Pagrindiniai autizmo požymiai 4
Autizmu sergančių vaikų gydymas 6
Patarimai šeimai, turinčiai autizmo sutrikimą turintį vaiką 8
Tėvų ir specialistų bendradarbiavimas ugdant sergančiuosius autizmu 11
Mokymo metodai 12
Išvados 14
Naudota literatūra: 15

Įvadas
Pirmą kartą autizmas buvo paminėtas dr. Kanner’io 1943 metais. Jis apibrėžė jį kaip visą
gyvenimą trunkantį sutrikimą, kuris apima kalbos ir socialinę sritis, bei rodo polinkį vienodai traktuoti
reiškinius bei demonstruoti pasikartojančią elgseną. Nepaisant didelių nesugebėjimų, dėl kurių jiems
stinga komunikabilumo ir socialinio bendravimo įgūdžių, daugelis šių asmenų pasižymėjo neįprastais
sugebėjimais, kaip antai regimoji atmintis, dėlionės ir panašūs regimieji užsiėmimai. Dabar mes kartais
tai vadiname Kanerio sindromu arba klasikiniu autizmu.
Vaikų autizmas – vienas sunkiausių sutrikimų, su kuriais susiduria vaikų psichiatrai. Šią negalią
sukelia organiniai centrinės nervų sistemos (CNS) pažeidimai, atsiradę dėl genetinių priežasčių, įgimtų
infekcijų. Svarbu žinoti, kad psichologinės priežastys, akušerio klaidos ar prasta naujagimio priežiūra
čia niekuo dėtos. 10-14 naujagimių iš 10 000 gimsta su šiuo CNS defektu. Smarkiai sutrinka vaiko
elgesys, kalba bei socialinis bendravimas, apie 80 nuošimčių būna protiškai atsilikusių. Toks vaikas
gyvena savo uždarame pasaulyje ir nejaučia poreikio bendrauti. Turi keistų pomėgių, žaidžia
stereotipinius žaidimus, manipuliuoja daiktais. Jo sugebėjimus pavyksta pralavinti tik intensyviomis
psichologinėmis ir pedagoginėmis priemonėmis: vaikai mokomi žiūrėti į akis, paduoti ranką, aiškiau
kalbėti, sklandžiau judėti. Užaugę autistiški normalaus intelekto vaikai gali lankyti mokyklas, kartais
tampa tam tikros siauros disciplinos žinovais, netgi profesoriais, nors tokie atvejai išties pavieniai. Iš
autizmo neišaugama: šie žmonės sunkiai prisitaiko prie įprasto mums gyvenimo, skurdžiai bendrauja,
keistai elgiasi, prastai orientuojasi socialinėje aplinkoje, nesupranta humoro.
Gana didelę įtaką autizmo tyrimams ir požiūriui padarė iki šiol nepaaiškintas autizmo atvejų
didėjimas (Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 1990 metų diagnozuotų vaikų skaičius išaugo apie
dešimt kartų). Kalbama net apie epidemiją. Amerikoje autizmas jau ne vien specialistų ar autistiškų
vaikų tėvų, bet ir visos visuomenės pokalbių tema: apie autizmą kalba politikai, kuriami filmai,
komiksai. Autistiškus vaikus mokinami atpažinti policininkai, socialiniai darbuotojai.