Aukštaičių gentis (arba rytiniai senlietuviai)

Ištrauka

Aukštaičių gentis (arba rytiniai senlietuviai)
Referatas

ĮVADAS
Remiantis vyraujančia teorija, vėlyvajame neolite, III ir II tūkstantmečio pr. Kr. sandūroje
dabartinės Lietuvos teritoriją pasiekė virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonės,
kurie laikomi indoeuropiečiais. Šių žmonių dirbiniai ir gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo vietinių
gyventojų. Tai esą buvę sėslūs gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Jiems susiliejus su vietiniais,
gyventojais susidarė baltų gentys. Ilgainiui Baltijos jūros rytinės pakrantės pietuose baltai
asimiliavo negausius finus, o šiaurėje, kur finų buvo daugiau, įvyko atvirkščias procesas. Maišantis
ateiviams indoeuropiečiams su anuometiniais vietiniais gyventojais, pakito ir žmonių
antropologiniai bruožai. Susidarė vadinamasis mišrus baltiškasis antropologinis tipas: žmonės
ilgainiui įgijo ateiviams būdingų bruožų, tačiau išlaikė vyraujančias ikiindoeuropietiškas ypatybes.
Bronzos ir geležies amžiaus sandūroje (apie I tūkstantmečio pr Kr. vidurį) ėmė formuotis atskiros
baltų gentys. Kalbininkų ir archeologų manymu, anksčiausiai nuo kitų baltų atsiskyrė vakariniai
baltų genčių junginiai (kiltys): prūsai, jotvingiai, galimas daiktas, ir kuršiai. Iš viso baltų genčių
formavimasis truko apie tūkstantį metų: iki VI-VII a. po Kr. jau buvo susiformavę visi žinomi
genčių junginiai − be išvardintųjų, dar lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai,
galindai. Didelė dalis baltų genčių išnyko, iki šių dienų išliko tik lietuvių (daugiausiai lietuvių,
aukštaičių, žemaičių palikuonys) ir latvių (latgalių palikuonys) tautos bei kalbos.
Šiame referate norėčiau trumpai apžvelgti būtent lietuvių gentį, jos teritoriją, chronologiją,
laidojimo ypatybes, aprangą ir kt. bruožus.