Augalininkystės plėtra

Ištrauka

TURINYS
ĮVADAS 3
1. LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIS 4
1.1 Žemės ūkio reikšmė 4
1.2 Žemės ūkio raida ir būklė Lietuvoje 4
2. AUGALININKYSTĖS SAMPRATA 5
2.1 Augalininkystės priklausymas nuo dirvožemio derlingumo 6
3. EKOLOGINĖ AUGALININKYSTĖ 7
4. AUGALININKYSTĖS PLĖTROS GALIMYBĖS 9
4.1 ES parama jaunajam ūkininkui 9
IŠVADOS 10
LITERATŪRA 11

ĮVADAS
Žemės ūkis yra viena svarbiausių šalies ūkio strateginių sričių. Tai lemia žemės ūkyje
gaminama produkcija, kuri tenkina būtiniausius žmogaus poreikius. Apsirūpinimas tinkamu,
kokybišku, sveikatą stiprinančiu maistu yra visuomenės ekonominės ir socialinės gerovės
veiksnys. Viena iš pagrindinių žemės ūkio šakų – augalininkystė. Ji yra kone svarbiausia maisto
produktų tiekėja. Taipogi ši šaka glaudžiai siejasi su kiekvieno mūsų gyvenimu.
Darbo objektas: augalininkystės plėtra.
Darbo tikslas: išanalizuoti augalininkystės plėtrą ir galimybes.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti žemės ūkio reikšmę;
2. Išanalizuoti augalininkystės plėtrą ir jos objektus;
3. Atskleisti augalininkystės plėtojimo galimybes ir problemas.
Tyrimo metodai: mokslinės ir kitos literatūros analizė.

1. LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIS
1.1 Žemės ūkio reikšmė
Žemės ūkis yra viena reikšmingiausių ūkio šakų. Dirvožemis yra viso sausumos gyvybės
formų gyvenimo pagrindas, jame efektyviausiai panaudojami atsinaujinantys ištekliai; augalija,
gyvūnija, saulės energija, vanduo ir kt. Žemėje kaupiasi ir įvairios atliekos bei liekanos: ražienos,
lapai, augalų pabiros, gamybos procese ir buityje naudojami preparatai. Joje esantys
mikroorganizmai skaido ir ,,perdirba‘‘ šias įvairias medžiagas iki aplinkai nekenksmingų
junginių, humuso, kuris yra ypač reikšmingas augalų mitybai ir dirvos savybių gerinimui.
1.2 Žemės ūkio raida ir būklė Lietuvoje
Jau akmens amžiuje Lietuvos gyventojai vertėsi žemdirbyste, kuri buvo svarbesnė už
medžioklę ir augalų rinkimą. Archeologinės iškasenos iš neolito laikų (neolito arba naujojo
akmens amžiaus trukmė 4800/4600 – 1700/1600 m. per. Kr.) rodo, kad lietuviai jau tais laikais
buvę sėslūs, turėję nuolatines sodybas, auginę javus, turėję žemės dirbimo įrankių, girnų
grūdams malti ir kitų padargų. Teigiama, kad Šiaurės Rytų Pabaltijyje dirbti žemę pradėta apie
2500 metus prieš Kristų. Sūduvos krašte atkastame mūsų eros II-III amžių žemdirbio kape rastas
arklas – ariamosios žemdirbystės liudininkas. Jau XVI amžiuje Lietuvoje vyravo trilaukė
sėjomaina. Žieminių javų lauke buvo auginami žieminiai rugiai ir kviečiai, vasarojaus lauke –
miežiai, avižos, žirniai, linai, kanapės, rapsai. Vėliau auginti ir vasariniai kviečiai, grikiai, lęšiai.
Augalininkystės produkcija buvo maistas žmonėms, pašaras gyvuliams, žaliava drabužiams ir
kitoms reikmėms. Vyravo javų ūkis. Greta augalininkystės vystėsi ir gyvulininkystė.(K.
Romaneckas, 2001m.)
Lietuvoje žemės ūkio produktų gamyba augo pagal užsienio rinkos poreikius.
Kiekvienoje šalyje žemė, atsižvelgiant į teritorinius, gamtinius ypatumus ir žmonių veiklą, yra
skirstoma į tam tikras kategorijas, iš kurių didžiausią dalį (60,4 proc.) Lietuvoje sudaro žemės
ūkio paskirties žemė. Tai viena svarbiausių gamybos priemonių žemės ūkyje. Jos plotai, kokybė
lemia žemės naudojimo ir ūkininkavimo formas, žemės ūkio gamybos rezultatus.
Didėjantys grūdinių augalų pasėlių plotai rodo, kad ši šaka Lietuvoje nepraranda
populiarumo. Lietuva apsirūpina pagrindiniais grūdiniais augalais, o pagal eksportuojamų
kviečių kiekį ES yra ketvirtoje vietoje (po Prancūzijos, Vokietijos ir Rumunijos). Jos
eksportuojami kviečiai sudaro 8 proc. viso ES kviečių eksporto. Pagal eksportuojamų kviečių
kiekį, tenkantį vienam ŽŪN hektarui minėtose šalyse, Lietuva pirmauja.