ATSTATOMOJI EKOLOGIJA – ĮVAIRIŲ EKOSISTEMŲ TIPŲ ATSTATYMAS

Ištrauka

ATSTATOMOJI EKOLOGIJA – ĮVAIRIŲ EKOSISTEMŲ TIPŲ ATSTATYMAS
Referatas

Turinis
Turinis 2
1. Sausų pievų ir stepių atkūrimas. Įvadas 3
1. 1. Degradavusių ekosistemų atkūrimas. Priemonės 4
2. Žemapelkių ir drėgnų pievų atkūrimas. Įvadas 6
2. 1. Atkūrimo metodai, sėkmės ir nesėkmės 7
3. Miškų atkūrimas. Įvadas 9
3. 1. Miškų atkūrimas 10
4. Upių ir salpų atkūrimas. Įvadas 11
4. 1. Upių ir salpų atkūrimas 12
5. Gėlavandenių ežerų atkūrimas. Įvadas 12
5. 1. Ežerų atkūrimo metodai 13
Literatūra 15

1. Sausų pievų ir stepių atkūrimas. Įvadas
Sausos pievos ir stepės gali būti charakterizuojamos hidrologiniu požiūriu, kaip teritorijos
maitinamos tik kritulių infiltracijos. Todėl šio tipo buveinių atkūrime netenka susidurti su sudėtingomis
gruntinių vandenų valdymo problemomis, kaip pavyzdžiui atkuriant pelkes. Po paskutinio ledynmečio
natūralios sausų pievų ir stepių bendrijos įsikūrė uolėtose žemininėse atodangose, pavyzdžiui kalkingos
pievos, išilgai pakrantes, upių salpose ir pelkių pakraščiuose. Jų teritoriją apriboja pakraščių buveinės
su ekstremaliomis abiotinėmis sąlygomis (pavyzdžiui didelės filtracinės gebos dirvožemis su mažu
prieinamų biogenų kiekiu) (Van Andel, Aronson, 2006).
Žmonių veikla (žemdirbystės plėtimasis), kuri šiais laikais traktuojama kaip mažo intensyvumo
ūkininkavimas, stipriai padidino sausų pievų ir stepių teritorijas (Bignal, McCracken, 1996). Taigi šiuo
metu toks kraštovaizdis gali būti klasifikuojamas kaip pusiau natūralus (Westhoff, 1983). Šis
kraštovaizdis, jo buveinės gali būti palaikomi tik tokio tipo ūkininkavimu, o bet kokie žemės
naudojimo pokyčiai (tiek žemdirbystės intensyvinimas, tiek apleidimas) sukelia bendrijų pokyčius.
Svarbiausias tokių buveinių atkūrimo klausimas yra ar tokie pokyčiai grįžtami ar nepataisomi (Van
Andel, Aronson, 2006).
Į Europą tokio ūkininkavimo sistema atėjo iš Vidurio Rytų ir greitai paplito apie 7000 metus
prieš mūsų erą. Žemdirbystės išnaudotos žemės – ariami laukai, ganyklos sudarė palankias sąlygas
formuotis ir plėstis stepėms Atlantinėje Europos dalyje ir sausoms pievoms kitose srityse. Sausos
pievos gali būti skirstomos į rūgštines ir kalkingas, kas priklauso nuo kalkakmenio/ klinčių sluoksnio
podirvyje. Sausos pievos ir stepės vystėsi daugiausiai dėl ganymo (pagrinde galvijų ir avių). Dažnai
gyvulių mėšlas buvo surenkamas tvartuose į kuriuos nakčiai sugenami galvijai ir vėliau (pavasarį)
panaudojamas tręšti ariamoms žemėms (Bonn, Poschlod, 1998). Šiaurės vakarų Europoje laukuose
buvo šalinama velėna, siekiant padidinti dirbamų laukų produktyvumą. Žolės pjovimas šienui atsirado
prieš 2000 m. Visi šie ir daugelis kitų veiksnių, kurie susiję su biomasės išėmimu, lėmė dirvožemio
oligotrofikavimąsi, t.y. prieinamų biogenų sumažėjimą. Tai fenomeninė mažo intensyvumo
žemdirbystės sistemos savybė (Van Andel, Aronson, 2006).
Vidutinis biogenų kiekis ir trikdžiai pievose palaiko rūšių gausumą. Sausose rūgštinėse pievose,
esant mažam biogenų kiekiui, stabilią augmenijos dinamiką palaiko palyginti mažo lygio trikdžiai
(Jentsch, Beyschlag, 2003).
Pasikeitus žemės naudojimui bei pradėjus vystyti intensyvią žemdirbystę ėmė stipriai mažėti
tokių pievų ir stepių. Taip pat šiais laikais yra apleista daug anksčiau buvusių dirbamų laukų, kurie per
šį laiką apaugo krūmais ir taip sumažino pievų ir stepių plotus. Sumažėjusių buveinių pavyzdžiai yra
stepės (Webb, 1997), kalkingos pievos šiaurės vakarų Europoje (WallisDeVries et al., 2002),
miškapievės Švedijoje (Mitlacher et al., 2002), aukštažolės prerijos JAV (Samson, Knopf, 1994).
Apaugimas krūmais taip pat sumažina augalų rūšinę įvairovę. Seniau taikyta mažo intensyvumo
žemdirbystė lėmė tai, jog sausos pievos ir stepės įsikūrė nederlinguose dirvožemiuose, o tai savo ruožtu
lemia, jog šios buveinės, jų bendrijos yra ypač jautrios žemės ūkyje naudojamoms trąšoms, biogenų
patekimui iš pakrančių, atmosferos, nes tai sukelia eutrofikaciją. Augalijos pokyčiai ypač stipriai
paveikia paukščius, vabzdžius (Van Andel, Aronson, 2006).