Atsakomybė ir kaltė

Ištrauka

Atsakomybė ir kaltė
Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa. Šią frazę turėtų žinoti kiekvienas save gerbiantis
krikščionis. Nuo mažumės Bažnyčia mus moko jaustis kaltais, liepia mušti tris kartus sau per krūtinę
kartojant esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas. Negana to, dažnai ir patys tėvai manipuliuoja vaikų kaltės
jausmu, juos kritikuodami: „tu toks nedėkingas“, „mes sunkiai dirbame, kad tu turėtum ko trokšti, o tu šitaip
elgiesi“. Kyla klausimas, gal vertėtų užuot nuolat žadinus kaltės jausmą, pradėti mokyti atsakingumo? Mano
nuomone, mes per dažnai atsakomybę painiojame su kalte. Taigi, šioje esė pabandysiu šias dvi sąvokas
atskirti bei kiekvieną iš jų paaiškinti.
Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne sąvoka „atsakomybė“ yra aiškinama kaip „dorovinių,
pareiginių ir teisinių reikalavimų paisymas“. Taigi, atsakomybė yra būtinybė atsakyti už savo veiksmus.
Nagrinėjant atsakomybės konceptą, tampa labai svarbus laisvo pasirinkimo aspektas, kadangi, atsakomybė
tikriausiai negalėtų egzistuoti be individo laisvės. Jeigu mes turime laisvę savarankiškai priimti sprendimus,
vadinasi, mes privalome būti atsakingi. Ir kuo laisvesni jaučiamės, tuo stipriau turėtume justi atsakomybės
jausmą. Jis yra tarsi mūsų pasirinkimų svarbos suvokimas. Atsakomybė mus motyvuoja pasielgti teisingai,
rūpestingai, atsižvelgiant į mūsų sprendimo galimas pasekmės kitiems žmonėms. Tą yra pastebėjęs ir vienas
žymiausių prancūzų rašytojų Jean-Paul Sartre, teigdamas, kad žmogus negali būti neatsakingas už savo
veiksmus, kadangi jie vienaip ar kitaip paveikia kitų gyvenimus. Jeigu žmogus prisiima atsakomybę už savo
veiksmus, tai rodo jo, kaip asmenybės, brandą. Kitas prancūzų filosofijos atstovas, Emanuelis Levinas, savo
knygoje „Etika ir begalybė“ teigia: „atsakomybė yra tai, kas atitenka išimtinai man ir ko aš negaliu
žmogiškai atmesti.“ Tai reiškia, kad žmogus, ne tik negali atmesti savo atsakomybės, bet taip pat negali
bandyti perleisti jos kitam žmogui ar aplinkybėms, kadangi tai yra paties žmogaus moralinė vertybė. Čia
labai tiktų prisiminti Rolando Pakso kultine tapusia frazę „Aš nekaltas, aplinka kalta“. Anot Levino, tokie
pasiteisinimai rodo žmogaus atsakomybės stygių. Taigi, atsakomybė – tai laisvo ir brandaus žmogaus
dorovinė vertybė, motyvuojanti elgtis teisingai ne tik savo, bet ir kitų žmonių atžvilgiu.