Arnold Schönberg „Mėnulio Pjero“

Ištrauka

Arnold Schönberg „Mėnulio Pjero“
Esė

„Niekas neabejoja, kad tai, kas atrodo, kaip išorinė realybė, negali būti tikra.
Tikrovę turime sukurti mes patys. Reikia atrasti daikto esmę. Negalima
pasitenkinti tikėtinu, paminėtu, užrašytu faktu – pasaulio vaizdą reikia
perteikti tikrą ir neiškraipytą. Bet jis slypi tik mumyse pačiuose. Taip visa
menininko ekspresionisto erdvė tampa vizija. Jis žiūri ne akimis, o žvelgia
intuityviai. Ne vaizduoja, o patiria. Ir ne perteikia, o pats sukuria. Ne ima, o
ieško. Todėl išnyksta faktų grandinė: fabrikai, namai, ligos, kekšės, riksmas
ir alkis. Atsiranda viso to vizija. Faktai svarbūs tik tiek, kiek menininkas
pasakoja apie tai, kas slypi už jų“ ,- K. Edschmidas (1918m.)
1905 metais sukurta R. Stausso opera „Salomėja“ tarsi atveria duris naujai
meninei krypčiai, vadinamai ekspresionizmu. Išvertus šį žodį iš lotynų ir
prancūzų kalbų jis reiškia išraišką. Ši meninė kryptis atsirado tarsi priešprieša
natūralizmui ir impresionizmui, tarsi maištas prieš visuomenės moralę ir
tvarką. Tai menas, kurio tikslas pabrėžtinai vaizduoti žmogaus vidų, sielą.
Pirmą kartą šis meninės krypties pavadinimas pavartotas Vokietijoje. Galima
teigti – jei impresionizmo tėvyne laikoma Prancūzija, tai ekspresionizmo dailės,
literatūros ir muzikos darbų daugiausia yra Vokietijoje, Austrijoje. Todėl
sakoma, jog ekspresionizmas – vokiškas šaknis turinti meno kryptis.
Ekspresionizmo muzika labiausiai siejama su vadinamaisiais “Naujosios Vienos
kompozitoriais” – A. Schönbergu, A. Bergu ir A. Webernu. A. Bergas ir A.
Webernas buvo A. Schonbergo mokiniai. A. Schönbergas buvo asmenybė, kuris
savo mokiniams, jauniesiems menininkams, davė daugiau, nei muzikos studijos
specialiose mokyklose.