Antikos laikų muzika ir instumentai, Senovės graikų teatras, antikinė drama

Ištrauka

I KONTROLINIS DARBAS
Antikos laikų muzika ir instumentai, Senovės graikų teatras, antikinė drama
Muzika. Senovės Graikijoje neegzistavo muzikos kaip atskiro meno supratimas. Ji buvo susijusi su kitais menais – poezija, šokiu ir buvo neatskiriama dainos, šokio dramos vaidinimų dalis. Sen. graikų žodis musikē (mūzų menas). Apie muzikos atsiradimą ir galią daug žinių yra sen. graikų mituose. Graikai tikėjo dieviška muzikos meno prigimtimi, o
muzikantai ir poetai buvo laikomi apdovanotais dievų. Graikų muzika buvo vienbalsė, dainuojama unisonu, dažnai su instrumentų pritarimu. Muzikos instrumentai daugiausia buvo naudojami dainoms ir giesmėms pritarti. Populiarūs buvo styginiai gnaibomieji instrumentai – kitara, lyra, arfa. Iš pučiamųjų dažniausiai grota aulu (dvi dūdelės, turinčios liežuvėlį),
Pano fleita arba syringe (sudaryta iš kelių įvairaus ilgio vamzdelių), fleita, trimitu. Svarbiausi sen. graikų muzikos žanrai buvo: pajana (Apolonui skirta daina su kitaros pritarimu); ditirambas (Dionisui skirta daina su aulo pritarimu); trena (laidotuvių giesmė); himnas (iškilminga giesmė).
Senovės graikų teatras. Statinys būdavo be stogo, susidėjo iš apvalios aikštelės chorui.scenos ir kalvos šlaito.
Vaidinimus organizavo valstybė, juose susigrumdavo trys kūrėjai, pristatydami po 3 tragedijas ir komediją. Moterims vaidinti buvo draudžiama. V a. pr. Kr. svarbiausiu sen. graikų meno žanru tapo tragedija, apėmusi choro dainavimą ir aktorių vaidybą, suvienijusi keletą dabarties menų – dramą, poeziją, muziką ir šokį. Drama atsirado 6a. Pr. Kr. Iš dievo Dianiso švenčių apeigų.
Dramos buvo vaidinamos tik per šventes.Pirmieji tragikai buvo Aischilas, Sofoklis ir Euripidas. Tragedijos pradėtos rašyti mitų motyvais – iš pradžių Dioniso mitų tematika, vėliau įterpiami ir kiti pasakojimai.
Grigališkasis choralas – tai vienbalsis bažnytinis giedojimas (arba giesmė), lotynišku neeiliuotu tekstu, be pritarimo.
Giesmės žodžiai ir muzika –neatskiriami, nes šie tekstai visada buvo giedami. Jis giedamas tarsi kalbant, o teksto frazės pabaiga kartu buvo ir muzikinės frazės pabaiga. Ji pasibaigdavo ilgesniu garsu ir atsikvėpimu. Grigališkojo choralo muzika buvo nevienoda. Todėl grigališkasis choralas skirstomas į tris tipus:
1) skiemeninis (silabinis) – kai giedant vienam žodžio skiemeniuitekdavo vienas muzikinis garsas;
2) grupinis (neuminis) – kai vienam skiemeniui tekdavo keli garsai (1−4 natos);
3) puošnusis (melizminis) – kai svarbiausi skiemenys ir žodžių pabaigos būdavo išpuoštos ilgomis puošniomis
melizmomis (iš kelių ar keliolikos natų sudarytomis natų grupėmis).
Pirmoji natų užrašymo sistema. Notacija. Grigališkojo choralo muzikos užrašymui pradėta kurti užrašymo būdus – notaciją. Iš pradžių virš žodžių buvo rašomi ženkliukai, nurodantys melodijos kryptį ar vingį. Vėliau garsus pradėta žymėti ant ir tarp linijų (pradžioje buvo 4 linijos). XI a. atsirado neumų notacija. Neumos – tai vieną ar kelis garsus užrašantys ženklai. Viena neuma skiriama vienam žodžio skiemeniui ištarti. Neumą gali sudaryti nuo vieno iki visos grupės garsų Pasaulietinė muzika   viduramžiais buvo siejama su riterių menu(atsirado XII a.). Riterių menas plito Prancūzijoje, o
vėliau ir Vokietijoje. Riteriais tuo metu vadinti kilmingi, turtingi kariai. Jie dalyvaudavo karo žygiuose, rengdavo turnyrus ir kūrė poeziją bei dainas.Tokie dainas kuriantys ir atliekantys riteriai Prancūzijos pietuose buvo vadinami truverais, šiaurėje – trubadūrais, o Vokietijoje – minezingeriais. Jie dainuodavo dainas apie meilę ar apie didvyriškus žygius. Tačiau dainuodavo tik rūmuose, savo malonumui. Jas girdėdavo ir išmokdavo riteriams patarnaujantys ginklanešiai, tarnai, ir dainos išpopuliarėdavo. Dainas išplatino žemesnio luomo klajojantys muzikantai – menestreliai, žonglieriai, špylmanai. Trubadūrų, truverų, minezingerių dainos buvo ir vienbalsės, ir daugiabalsės.