Antika (kontrolinis darbas, teksto suvokimai; 10 kl.)

Ištrauka

I tekstas
<...> Bet kalavijas Achilo gyvybę pirma jam nutraukė.
Varė jam tiesiai į pilvą ties bamba, ir žarnos pro žaizdą
Visos išvirto ant žemės. Tamsybė akis jam apvilko,
Kvapą begaudant. Achilas jo šarvus nuplėšė bematant,
Koją krūtinę primynęs, ir žodį sušuko džiaugsmingai:
„Taip ir gulėki sau sveikas. Sunku tau prieš sūnus
Kronido
Stoti į kovą, nors tėvas tavasis ir upės dievaitis.“ <...>
Šitai pasakė ir ietį varinę iš skrandžio ištraukė,
Asteropają paliko pakrantėj, gyvybę atėmęs,
Vietoj gulėti ant smėlio, ir juodosios vilnys jį plovė.
Plaukė aplinkui pulkai ungurių ir žuvų įvairiausių,
Čiulpė, į jį siurbdamiesi, jam riebalus baltus nuo
inkstų.
Tuotarp Achilas žudyt nuskubėjo žirgvaldžių pajonų,
Tų, kur bėgiojo prie upės srauniosios, pakrikę iš
baimės,
Vos tik išvydę, kad jų pirmutinis herojus kovodams
Žuvo nuo rankos Achilo ir jo kalavijo galingo. <...>
Būtų pajonų daugiau dar primušęs Achilas greitkojis,
Jeigu nebūtų supykus plati vandeningoji upė
Ir, pasivertus vyru, nebūtų prabilus iš srauto:
„Tu už visus galingesnis, Achilai, visus ir pranoksti
Piktadarystėmis savo. Dievai visuomet tau pagelbsti.
Jei Kronionas tau leido visus išžudyti trojėnus,
Juos iš manęs išvaryki ir lauke baisenybes daryki.
Mano gi mielosios bangos jau priverstos pilnos lavonų,
Nebepajėgiu aš savo vandens nuplukdyti į jūrą.“
Jai atsakydamas tarė šviesus greitakojis Achilas:
„Jau tebūnie, kaip tu nori, Kronido gentaini
Skamandrai.
Betgi trojėnų išpuikusių mušt nepaliausiu lig tolei,
Kol juos parvysiu į pilį ir, Hektorą skaistų suradęs,
Gausiu jėgas išmėginti, katras mes katrą nugalėsim.“
Šitai pasakė ir puolė trojėnus kaip demonas piktas.
<...>
Tarė ir tuoj garsiaietis Achilas nuo kranto įšoko
Į patį vidurį upės, kuri, subangavusi smarkiai,
Vandenį ėmė vėl nešt sūkuriais ir išplovė bematant
Aibę lavonų, kur buvo tirštai jon privertęs Achilas.
<...>
Priešais Achilą tuo tarpu vilnis pasišiaušė didžiausia
Ir, atsitėškus į skydą, užliejo. Jau kojomis žemės
Nebepasiekė herojus. Norėjo pasprukt nuo Skamandro,
Tas nejuokom gi jį vijosi, tvindams ir šniokšdamas
baisiai.
<...>
Dūsauti ėmė Achilas, į platųjį dangų pažvelgęs:
"Tėve mūs Dzeuse, gal niekas dievų jau manęs
nelaimingo
Gelbėt iš upės nebeina! Paskui atkentėčiau už viską.
Niekas man nėr iš dievų uraniečių padaręs tiek bloga,
Kiek mano močia mieloji, melu suvedžiodama basiai.
Ji gi man sakė, jog žūsiu ties mūrais trojėnų storšarvių,
Taikliai pašautas greitųjų strėlių Apolono galingo.
Kad mane Hektoras būtų nukovęs, narsiausias šioj
žemėj,
Būtų galiūnas nors žuvęs garbingai nuo rankos
galiūno.
Šiandien gi lemta niekinga mirtim negarbingai pražūti,
Upės plačiųjų bangų apsemtam, kaip kiauliaganiui
vaikui,
Kurs į upelį įkrito, jį pereidams rudenio dieną."
1. Nurodykite kūrinio autorių ir pavadinimą. (1)
2. Kada apytiksliai sukurtas kūrinys? (1)
3. Įrodykite, kad Achilas džiaugiasi dėl priešų mirties. (1)
4. Pabraukite du pastoviuosius epitetus ir juos interpretuokite. (2)
5. Kas yra Skamandras? Kokiu būdu jis keršija Achilui? Už ką jis pyksta? (3)