Antanas Žmuidzinavičius, velniai ir jų buveinė – Velnių muziejus

Velnias nuo senovės giliai įleidęs šaknis į lietuvių tautosaką ir etnografiją. Tai juokinga, negrabi ir nelabai gudri, dažnai žmogaus proto įveikiama būtybė. Lietuvių tautosakoje velnias nėra labai blogas; jis užjaučia vargšą, sutinka jam padėti, žinoma, su tam tikra sąlyga. O žmogus gali jį pergudrauti. Antanas Žmuidzinavičius (1876 m. spalio 31 d. Seirijai - 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaunas) – lietuvių dailininkas, kolekcionierius, visuomenės veikėjas. Vardo dieną šventęs birželio 13 dieną, laimingu skaičiumi taip pat 13 laikęs kūrėjas sakėsi susidraugavęs su šia mitine būtybe. Būdamas linksmo būdo ir geros širdies, dailininkas buvo linkęs globoti nuskriaustuosius. O velnio juk niekas nenori priglausti. Tad per dailininko ir atsidavusio kolekcionieriaus vardadienį jo draugas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas padovanojo jam sutryptą velnią. Nuo tų lemtingųjų 1906 metų ir prasidėjo velnių kolekcionavimas. Kaip pasakojo pats dailininkas, velnias pats pasiūlęs jam ilgą gyvenimą ir gerą sveikatą, jei tik šis duosiąs velniams kur prisiglausti. Dailininkas ketinęs surinkti 13 jų – velnio tuziną, tačiau velnias paprašė surinkti 20 velnio tuzinų – 260 velnių skulptūrėlių. Dažniausiai kolekcionieriui velnius dovanodavo, ypač dažnai šių dovanų jis gaudavo per savo vardadienį – Antanines, birželio 13-ąją. Taip per visą kūrėjo gyvenimą susikaupė dvidešimt tuzinų velnių, o pats kūrėjas sakė gyvenimą nugyvenęs laimingai – velnias ištesėjęs savo pažadą. Šio darbo tikslas ir uždavinys – apibendrinti „pažintį“ su Antano Žmuidzinavičiaus velnių kolekcija ir iš jos atsiradusiu Velnių muziejumi bei aptarti jo kolekcijas.