Antanas Vaičiulaitis. „Valentina“. Teksto suvokimo užduotis 12kl.

Ištrauka

Teksto suvokimo užduotis 12klasei
Antanas Vaičiulaitis. „Valentina“

Aš esu Žemės ir Vandenų duktė
Ir Dangaus augintinė
P. B. Šelis

1. Valentina ėjo ežia. Vasara brendo laukuose. Soduose bei dirvose krovėsi derlius. Rugiai linko nuo
grūdo, miežių lysėse kaip dūmas kilo balzgani, tiesūs akuotai. Žvangučių buoželės buvo pilnos sėklų. Gegės
jau nešaukė viena kitai iš liepyno į liepyną, iš šilo į šilą. Geisaties krūmuose nutilo lakštingalos balsas. Iš
lizdų skrido jaunutės kregždės, tūpė jos kriaušėj ant šakos ir, krutindamos gurklius, laukė motinos su
kirminu. Lankose avys skabrinėjo žolę, o ėriukai striksėjo ir bandė muštis. Iš avilių lėkė spiečiai ir metėsi į
aukščiausias viršūnes. Piemenys vartė samanų kupstus ir rinko laukinių bičių medų. Jei ne šiandien, tai rytoj
vartuose sužvilgės dalgiai, išeis vyrai ir moterys. Dirvose guls šiaudas prie šiaudo, kris pėdas prie pėdo,
išsities geltonų rikių eilės, o nusigandus putpelė su mažaisiais bėgs dar nenukirstu plotu.
2. Vasara brendo laukuose. Kiekvienas žiedas nūn pilnėjo ir nešė savo derlių. Valentina pailsus atsisėdo
ant griovio krašto, skabė sidabražoles ir glostė pūkuotus šalavijo lapus. Iš atolo išlindo varlė, vartydama akis
geltonam graižinėly. Žolė skambėjo nuo susislėpusių žiogų. Žydra plaštakė nutūpė ant smilgos ir suglaudė
sparnus nakvoti. Skraidė ji visą dieną, aplakstė daug žiedų ir nūn ramiai laukė ilgos tamsybės. Valentinai
rodės, kad kiekvienas vabzdys ore, kiekvienas sliekas žemėje žino savo kelią. Jie skraidė ir rėpliojo takais,
be rūpesčio ir abejojimo. Jinai sėdėjo kryžkelėje. Skaidrus jaunystės metas susidrumstė, ji nežinojo, kur
dingti. Klausydamasi mykiančio veršelio tėviškės žardyje, mąstė ji, ką turėtų daryti. Taip, jos nameliai
sugriuvo, tie vaikiški ir aiškiai per dvejus metus sudėlioti nameliai. Ji galėtų vėl suramstyti iširusius sienojus
ir su nuometu žengti į juos. Bet ji matė, kad nėra juose džiaugsmo, kad tai būtų vien žodžio tesėjimas ir
pareiga, kurios prasmė jai ėmė niauktis. Iš tikrųjų tėvas supras, jei dar nėra supratęs, kad dukteriai paguodos
nebus, jei ji išeis ten, kur ligi šiolei buvo tikdasi. Ir jau Modesto, draugystė nūn apsiblausė. Juodu galėtų
gyventi pusiau šešėlyje, toje klastingoje vakaro prieblandoje, už kurios glūdi naktis. Modestas neša
viršenybę, pridengtą išdidusiu nuolankumu: viršenybę tėvams, viršenybę darbininkams, viršenybę jai pačiai.
Jis į ją žiūri kaip į jaunesnę seserį, kuri ilgainiui išaugs, susiprotės ir bus gera šalia tavęs. Nusigręždama ji
bus nedėkinga ne tik jam, bet ir tėvams, kuriems bus sunku. Ak, ir jau sunku, ir neaišku! Tyli, užsidariusi,
pasiaukojusi, ji gyventų su inžinierium. Auka - štai vertingas žodis! Ir jis traukė ją. Gražu atiduoti už ką nors
savo gyvenimą. Tačiau tėvas, iš senelio grįžęs, tarė jai: ,,Dukra, aš noriu tavo gero ... " Jis supranta, kad jo
kūdikis susvyravo, jis liepia rinktis, kur jai pačiai mieliau ...
3. ,,Tu jiems duodi kruviną auką". Žiaurūs žodžiai! Žiaurūs! Ir teisingi. Naivus, ūmus, jaunas kaip ta
žemė ir sykiu menuose išprusęs - štai koks jai buvo Antanas. Jis buvo užsispyręs, jis nenorėjo su visais
šnekėtis, bet puikybės jame nebuvo. Ir jis dabar troško jos visa būtybe, troško aklai, savo troškimu pripildė
ne tik save, bet ir girias, ir lygumas, ir visą žemę. Kodėl tie vyrai tokie! Ateina valandos,...