Antanas Škėma ,,Nakties tyla“ interpretacija

Ištrauka

Antanas Škėma – žymus XX. a. vidurio lietuvių prozininkas, dramaturgas, atskleidęs
katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką. Taip pat jis modernizo atstovas, vienas didžiausių
novatorių lietuvių literatūroje. Rašytojo stiliui būdingas atsisakymas tradicinės kūrybos formos:
gilinimasi į vidinį žmogaus pasaulį. A.Škėma gimė Lodzėje, vėliau teko gyventi Rusijoje bei
Ukrainoje. Kai šeima grįžo į Lietuvą, studijavo mediciną bei teisę, bet studijų nebaigė. Tapo
Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą
pjesę „Julijana”, kuri buvo pastatyta Vilniaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera
neįvyko. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Ten dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino
bei režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo literatūriniuose sambūriuose. Išleido novelių ir
apysakų rinkinius, dramas. Jose ironiškai žvelgė į žmonijos istoriją ir šiam absurdiškame
pasaulyje ieškojo meilės, Dievo, svarstė amžinuosius meilės ir mirties klausimus. 1961 m. žuvo
autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš suvažiavimo, kuriame vaidino savo režisuotoje Kosto
Ostrausko pjesėje. Po A. Škėmos mirties draugų iniciatyva išleisti Škėmos „Raštai“. Na, o aš
šioje analizėje aptarsiu galbūt mažiau žinomą rašytojo novelę – „Nakties tyla“, nes, manau, kad
ji tokia pat vertinga kaip ir kiti garsūs A.Škėmos kūriniai.