Antanas Škėma „Balta drobulė“ ištraukų analizė ir interpretacija

Ištrauka

Ištraukos pradžioje atskleidžiamas neigiamas, ironiškas požiūris į istoriją („pragaro
kančios“). Nes XX a. vyksta pasauliniai kataklizmai, žūsta žmonės, o jų lavonai
paliekami tiesiog pūti vietoje. Antanas Garšva, „apvaizdos paskirtas lavonų
stebėtojas“, matė įvairiausių lavonų: negyvą moterį šalia kriaušės, suvirintas per
bombardavimą mergaites, prekiniame vagone užstrigusius ir apipuvusius vaikus ir
daugybę negyvų vyrų. Antanas Garšva prisidengia ironijos kauke, norėdamas
sumažinti kančią, skausmą, kurį patiria matydamas žiaurius vaizdus, žudynės.
Vaidilionio ir Garšvos požiūriai į poezija skiriasi: Vaidilionis – klasikinis poetas, jis
mano, kad poezija turi kelti žmonių dvasią ir nuotaiką, raminti, suteikti vilties ir
stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis. Veikėjo poezijoje vaizduojama ir aukštinama
Lietuva, jos praeitis („Cinkveisinį Nemuną, nulakuotas kaimo svirtis, talismanišką tėvo
pypkę, sudžiovintą maldaknygėje ramunėlę, patriotiškai kaukiantį šunį“). Tokie
vaizdiniai turėjo skleisti žmonėse meilę savo kraštui, įkvėpti kovoti už savo šalį: „Ir
paskutiniuose posmuose vėl išdygdavo kunigaikščiai, šaukią mus į skaisčią ateitį.“
Tačiau Antanas Garšva yra modernus poetas, jis domisi Europos, pasauline literatūra,
laukia tikrojo pašaukimo, kitaip išvis nerašo: „tu garbinai tik literatūrą.“ Veikėjo
kūryboje gausu lietuvių folkloro motyvų, mat Antanas Garšva teigiamai vertina
folklorą, kaip tautos išlikimo simbolį.