ANKSTYVASIS KALBOS UGDYMAS

Ištrauka

ANKSTYVASIS KALBOS UGDYMAS
Referatas

Turinis
1.Įvadas...........................................................................................3
2.Žaidimų, pasakos ir teatro vaidmuo ugdant vaiką........................4
2.1.Pasakos vaidinimas darželio grupėje..............................4-5
2.2.Lėlių teatras vaikų darželyje...........................................5-7
3.Vaiko kalbos ir raštingumo ugdymas darželyje ypatumai.........7-8
3.1.Pirštelių žaidimas...............................................................8
3.2.Pirštelių teatras...................................................................9
3.3.Piešimas..............................................................................9
4.Išvados........................................................................................10
5.Literatūra.....................................................................................11

Įvadas
Ankstyvoji vaikystė – nepaprastai svarbus vaiko kalbos lavėjimo metas. Vaikas stengiasi
viską pamatyti, išgirsti. Vaikų reikia ne tik regimųjų ir girdimųjų įspūdžių, bet ir lytėjimo,
raumeninių: vaikas nori viska pasiekti, paimti į rankas, paliesti, pamaigyti, mesti, laužti, plėšti.
Kalba negali lavėti, jeigu negausinami vaiko įspūdžiai, jeigu jis nesupažindinamas su daugeliu
aplinkos daiktų ir reiškinių. Ugdyti vaiko kalba padeda įvairios veiklos rūšys: piešimas,
konstravimas, lipdymas, pasakų kūrimas, vaidinimas ir t.t. Bendra kūryba gerina vaikų tarpusavio
supratimą. Drauge piešdami, lipdydami, kurdami pasakas, vaidindami ar žaisdami vaikai geba
vienas kito taip papildyti, kad nesulauktų priešiškumo, lavina gebėjimą kitą suprasti iš pusės žodžio,
veido išraiškos. Tokie vaikų tarpusavio santykiai byloja apie komunikavimo kompetencijos
išsiugdymą.
Šitame darbe aprašysiu dvejų autorių straipsnius iš „Žvirblio tako“, ką jie rašo apie vaiko kalbos ugdymą.

Žaidimų, pasakos ir teatro vaidmuo ugdant vaiką
Kaip rašė A. Klesevičienė ir V. Vokietaitienė jeigu vaikas nuo lopšelinio iki priešmokyklinio
amžiaus nepatirs pasakos, eilėraščio žavesio, bus sunku sužadinti jo poreikį skaityti, įskiepyti grožio
jausmą ir meilę menui, ugdyti kūrybiškumo galias. „Pasakos glūdi ištisų amžių mokslo ir išminties
derlius. Jokia kita kūrybos rūšis nemoka apie žmogaus širdžiai gražius dalykus taip gražiai pasakyti,
kaip pasaka. Vaikas kuriam nebuvo sekamos pasakos, savo sieloje turės gabalą tuščio lauko, kuris
vėlesniais metais nebegalės būti užsėtas“.(J. G. Herderis), Žvirblių takas, 2010, Nr 6, psl.36).
Grožinė literatūra žmogų lydi nuo kūdikystės iki gyvenimo saulėlydžio. Jau pirmaisiais
gyvenimo mėnesiais kūdikis klausosi trumpų kūrinėlių, kurie, vaikui augant, palaipsniui darosi vis
sudėtingesni. Visi vaikai žavisi nuostabiais stebuklais, narsiais pasakų herojais, ypač laiminga visų
pasakų pabaiga. Pasakose labiausiai akivaizdi riba tarp gėrio ir blogio, tarp svajonių ir realybės.
Būtina žadinti vaikų domėjimąsi knyga, padėti mažiems pamilti knygą, ugdyti estetinį jų, kaip
skaitytojų, skonį, nes vaikų literatūra (tekstų turinys, kalbinė ir vaizdinė jų raiška – iliustracijos)
perteikia vaikams kultūrinį paveldą, taip pat lavina komunikacinę ir pažintinę kompetenciją.
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai ne tik mėgsta klausytis pasakų, bet ir patys
vaidinti. Vaidinantys vaikai yra savarankiškesni, komunikabilesni ir drąsesni, bet ir linksmesni,
sumanesni, rūpestingesni.