Alkaloidai savybės, istorija ir reikšmė medicinoje

Ištrauka

Įvadas
Žodis alkaloidas kilęs iš dviejų žodžių: arabų kalbos žodžio “alkali” reiškia šarmas ir graikų
kalbos žodžio “edos” – panašus. Tiksliai išvertus panašus į šarmą junginys. Taip pirmą kartą
alkaloidą pavadino vaistininkas V. Meisneris.
Alkaloidai – tai dažniausiai augalinės kilmės, labai įvairios struktūros ir įvairiai veikiančios
fiziologiškai aktyvios medžiagos. Dauguma jų randami labiau diferencijuotose augaluose ir
sudėtiniai alkaloidai randami aukštesnės evoliucijos pakopą užimančiose augaluose. Alkaloidai
augaluose būna druskų pavidalo ištirpę ląstelių sultyse. Alkaloidai - tai nuodingosios medžiagos,
plačiai naudojamos mokslinėje medicinoje kaip svarbi vaistų grupė. Jų druskos įvairių vaistų
pavidalų veikia organizmą specifiškai: mažina kraujospūdį, slopina spazminius skausmus,
stimuliuoja centrinę nervų sistemą.

Alkaloidų istorija ir apibūdinimas
Nuodingi augalai egzistavo dar prieš atsirandant Pirmajam žmogui. Pirmuoju augalu,
turinčiu savyje narkotines medžiagas ir aprašytu gilioje senovėje buvo aguona. Prieš 5 tūkstančius
metų aguoną gydymui naudojo Šumerai. Egipto papiruse aprašyti nuodingieji augalai, juos žmonės
naudojo kaip nuodus, vėliau išmoko pritaikyti vaistų gamybai. Jame yra minimi ir alkaloidai.
Gydytojas ir filosofas Hipokratas žinojo apie aguonų sulčių veikimą, chinino žievės poveikį
žmogaus organizmui.
Devynioliktas šimtmetis gausus atradimų alkaloidų srityje. 1820 metais Desosas
chininmedžio žievėje atrado chininą, o Rungė atrado kavoje - kofeiną. 1826 metais Gizeke atrado
konijiną. 1828 metais Poselis ir Raimanas iš tabako išskyrė nikotiną, Mainas 1831 metais
eksperimentuodamas su augalu beladona gavo atropiną.
Alkaloidais vadiname daugiau kaip 10 000 azotą turinčių jau išskirtų ir identifikuotų
augalinės ir gyvulinės kilmės gamtinių junginių, pasižyminčių bazinėmis savybėmis ir net labai
mažomis dozėmis specifiškai veikiančių gyvus organizmus.
Tai gali būti raminantis, nuskausminantis arba stimuliuojantis,sukeliantis traukulius, taip pat
psichoaktyvuojantis (iššaukiantis euforiją bei haliucinacijas ir kt. poveikis). Dažnai alkaloidas gali
pasižymėti iškart keliais poveikiais natūralioms žmogaus fiziologinėms savybėmis ir būsenoms,
įvairiai jas pakeisdamas. Dalis šių junginių senovėje buvo pradėti naudoti ir kaip vaistai, ir kaip
medžiagos, kurias mes dabar vadiname bendru narkotikų pavadinimu.
1819 metais pirmą kartą terminą alkaloidas pasiūlė vokiečių mokslininkas V.Meisneris,
kuris ir davė pirmą trumpą apibrėžimą, skambantį taip: alkaloidai – tai šarmiškai reaguojančios
augalinės medžiagos. 1882 metais išleistame A. Ladenburgo Chemijos terminų žodyne O.
Jakobsenas davė platesnį alkaloidų apibrėžimą. Terminas alkaloidai buvo galutinai įtvirtintas ne tik
cheminėje, bet ir mokslinėje terminologijoje. Taigi, šiuo metu naudojamas visuotinai priimtas
apibrėžimas: Alkaloidai – tai azotą turinčios natūralios kilmės organinės medžiagos, pasižyminčios
daugiau ar mažiau išreikštomis bazinėmis savybėmis.