Algimantas Mackus „Į apvalią spalvą“ interpretacija

Ištrauka

Algimantas Mackus „Į apvalią spalvą“ interpretacija
„Į apvalią spalvą“
Žmogišką išdidumą -
kampuotą vėją
žaliuose krūmokšniuose,
rausvuose agrastų ovaluose
prieš kraujo sukrešėjimą, -
atleisk.
Žmogišką vienatvę -
negrįstoj gatvės linijoj
riedantį kaimiečio vežimą
su grūdais iš gimtojo derliaus
prieš rudenio šalną, -
atšauk.
Neornamentuotą kalbą -
išsunktą akių mėlynumą,
užgriautą žaislų apvalumą
prieš dangaus sulėtėjimą, -
užgniaužk.
Generacijos neapykantos -
kliedinčios vaikystės,
pamišimo dėl duonos,
geltonų plaukų,
prižarstytų apkaso druskos, -
nebeatimk.
Per vėlu.
Algimantas Mackus (1932-1964) - žymiausias bežemių kartos atstovas, vadinamosios neornamentuotos
kalbos poetas. „Mūsų lyrinės poezijos tradicijoje ji buvo kaip kaktusas, išaugęs rūtų darželyje“, - apie jo
poeziją sako Ilona Gražytė – Maziliauskienė. Kūrėjo poezijos tematiniai ir idėjiniai motyvai – egzistencija,
egzilė, Dievas, mirtis ir kalba. A. Mackus itin dažnai vartoja religinius įvaizdžius, perteikdamas žmogaus ir
Dievo prasilenkimo, žmogaus būties vienatvės situacijas. Kai kur poeto kalba specialiai „užtamsinta“, iki galo
nesuprantama, - taip jis perteikia būties absurdiškumo, kalbos ir būties neatitikimo pojūtį. Visi šie bruožai
atsispindi ir nagrinėjamame kūrinyje „Į apvalią spalvą“.