AKTYVUOTO MOKYMO(-SI) TEORIJA

Ištrauka

AKTYVUOTO MOKYMO(-SI) TEORIJA
Nuolatinio mokymosi teorijų referatas

ĮVADAS
Apie mokymo(-si) teorijas bei taikytinus metodus pradėta kalbėti daug anksčiau, nei mums
atrodo. Nuo pat senų laikų žmones domino vaikų švietimas bei jo kokybės tobulinimas. Šis
klausimas išlieka aktualus ir šiomis dienomis. Mokslininkai iki šiol analizuoja mokymą,
ugdymą, ieško tarpusavio sąsajų bei efektyvinimo perspektyvų. Tai parodo, jog švietimas yra
neatsiejama žmogaus (ir visuomenės) gyvenimo dalis, kuri išliks svarbi viso pasaulio gyvavimo metu.
Ne mažiau yra kalbama apie aktyvuotą mokymąsi ir jo galimybes; kuo toliau, tuo labiau jis
užima didesnę svarbą mūsų visuomenėje. Referate rašoma apie vieną iš mokymo teorijų –
aktyvuotą mokymą.

1.„Aktyvuoto mokymo(-si)“ sąvokos apibrėžimas
M. Juknevičiaus (2014) nuomone, aktyvaus mokymo metodai – tarsi pedagogikos įrankiai,
kuriais mokytojai naudojasi siekdami padėti mokiniams įsitraukti į kritinį mąstymą. Aktyvaus
mokymosi metodai – tai būdai pasiekti išsikeltą tikslą. Jie padeda mokytojams išdėstyti dalyko
turinį taip, kad mokiniai jį lengvai įsisąmonintų. Tai yra svarbi ne tik žinių suvokimo, bet ir tų
žinių panaudojimo ypatybė. Mokantis šiais mokymo(-si) metodais, įgyjama žinių ir gebėjimų.
Gebėjimas kritiškai mąstyti yra svarbus tam, kad žmonės aktyviai gyventų, veiksmingai dirbtų ir
funkcionuotų besikeičiančioje visuomenėje. Pedagogas, naudojantis pamokose aktyviuosius
mokymosi metodus, siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti
mokomąją medžiagą, ugdytų jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti.
V. Blauzdys (2002) teigimu, tyrimai rodo, jog geriausiai mokosi moksleiviai tada, kai jie
gauna galimybę pasinaudoti anksčiau įgytomis žiniomis, gebėjimais ir juos susieti su nauja
informacija; kai gali aktyviai dalyvauti ugdymosi procese, ieškant naujų ryšių, sąvokų; kai
mokosi savarankiškai, apgalvoja naujas žinias, gebėjimus ir prasmingai juos panaudoja. Šiomis
nuostatomis grindžiama pasaulyje populiarėjanti kritinio mąstymo ir mokymosi sistema,
aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimas (cit. M. Juknevičius; 2014, p.22).
Anot S. Butautienės, aktyvaus mokymosi metodų svarbi dalis yra klausimų pateikimas ir
diskusijos. Autorės nuomone, aktyvaus mokymo(-si) kredo yra šie: jei išgirstu – pamirštu; jei
išgirstu ir pamatau – prisimenu ilgiau; jei išgirstu, pamatau, galiu paklausti ir diskutuoti – aš
pradedu suprasti; jei išgirstu, pamatau, diskutuoju ir darau – aš įgyju žinių ir įgūdžių; ko mokau
kitus – tai įvaldau; tai, ką pritaikau praktinėje veikloje – pakeičia mane patį.
Pasak J. Ambrazaitienės (2009), aktyvaus mokymo(-si) metodai – tai veiklos, kurias
mokytojas integruoja į darbą klasėje, skatindamas aktyvų mokinių dalyvavimą mokymo(-si) veikloje.
Anot G. Gedvilienės ir S. Karasevičiūtės (2012), aktyvuotas mokymas susideda iš šių
aspektų: palankia mokymosi aplinka; ryšio su ankstesnėmis žiniomis ir patirtimi; visa apimančiu
vaizdu; rezultatų konkretizavimu; apžvalga ir kt.