Adomo Mickevičiaus „Odė jaunystei”

Ištrauka

Adomas Mickevičius
„Odė jaunystei“
1820 m.

“XIX a. pradžioje Lietuvos mokyklose ir dvaruose dar tvirtai
viešpatavo prancūzų klasicizmo dvasia. < >
Į paradinius Vilniaus balius kunigaikščiai ir grafai atvyksta
pudruotomis galvomis. Kalbasi tarpusavyje elegantiška Paryžiaus
salonų kalba. Grakščios manieros, lengvas sąmojis, pusiausvyros
jausmas ir šaltas protas – privalomos elgesio normos. < >
Ūžaujanti ponija, regis, visiškai nebuvo sukrėsta valstybės žlugimo ir
net laikė „blogu skoniu“ apie tai kalbėti. Caro valdžia mandagiai
pripažįstama legalia valdžia, turinčia teisę reikalauti paklusnumo ir
pagarbos.
Tai klasicistinio auklėjimo išdavos: paklusti esamos tvarkos
hierarchijai ir nusistovėjusiems daiktų ryšiams yra gėris, o nepaklusti
yra blogis; žmogaus pareiga yra viską žinoti ir suprasti, o ne
prieštarauti; egzistencijos tiesa yra žinojimo tiesa ir niekas daugiau.”
Truputis kultūrinio konteksto:
iš: Vytautas Kubilius „Romantizmo tradicija lietuvių
literatūroje“

Odė – (gr. odė - giesmė) lyrikos žanras, proginis eiliuotas kūrinys,
iškilmingas ir patetiškas. Odėje šlovinamas žymus asmuo,
svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė etinė ar politinė idėja.
Patetiškas – jausmingas, jaudinamas, kupinas
patoso.