1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir jos reikšmė 1791 m. Prancūzijos Konstitucijai

Ištrauka

Kursinis darbas 
1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir jos reikšmė 1791 m. Prancūzijos Konstitucijai

TURINYS
Įvadas 2
1. PRANCŪZIJOS TEISĖ IKI XVIIIa. 3
1.1. Karalių įtakos teisei didėjimas 3
1.2. Absoliutizmo pradžia 4
2. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJOS ATSIRADIMO
PRIELAIDOS 6
2.1. Absoliutizmo krizė 6
2.2. Luominė santvarka. Trečiojo luomo teisinė padėtis 7
2.3. Ūkio ir finansų krizė 8
2.4. Didžioji Prancūzijos Revoliucija 9
2.4.1. Generalinių luomų sušaukimas 9
2.4.2. Bastilijos šturmas. Revoliucijos eiga 10
2.4.2. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos rezultatai ir reikšmė 11
3. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJA 14
3.1. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatos 14
3.2. Idėjos, dariusios įtaką Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos turiniui 18
3.2.1. JAV nepriklausomybės deklaracija 18
3.2.2. Denisas Didro (pranc. Denis Diderot) 19
3.2.3. Volteras (pranc. Voltaire) 21
3.2.4. Žanas Žakas Ruso (pranc. Jean-Jacques Rousseau) 22
4. 1791m. PRANCŪZIJOS KONSTITUCIJA 24
4.2. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos įtaka Prancūzijos Konstitucijai 24
4.3. Konstitucijos preambulė 25
4.4. Konstitucijos turinys ir pagrindiniai principai 26
4.5. Konstitucijos reikšmė 28
Išvados 30
Literatūros sąrašas 31

Įvadas
Gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, dažnai mes net nesusimąstome apie kertinius tokio
modernaus gyvenimo aspektus, ištakas. Žodžiai laisvė, žmonių lygybė prieš įstatymus,
valdžių padalijimas – dabar atrodo savaime suvokiami dalykai. Tačiau labai svarbu yra
išsiaiškinti šių demokratinių principų pamatų atsiradimą, nes pasaulio valstybės toli gražu
ne visuomet buvo paremtos žmogaus teisių ir laisvių puoselejimo idėjomis. Tokį Europos
valstybių teisinį bei politinį modernėjimą lėmė viena iš konstitucionalizmo pradininkių
Europoje ir visame pasaulyje – Prancūzija.
Prancūzijos kelias nuo absoliutizmo link konstitucinio valdymo istorijoje pažymėtas
kaip vienas ryškiausių politinių procesų pasaulyje. Jau XII a. Pradėjusi augti karalių įtaka
teisei, politikai ir kitoms gyvenimo sritims, ne vieną šimtmetį vystėsi kol galiausiai
pasiekė absoliutinės monarchijos viršūnę. Tai išprovokavo masinį pasipiktinimą, kuris
virto demokratinius principus įkūnijančiu teisės aktu – Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.
1789 m. rugpjūčio 26 d. priimta Deklaracija pradėta žodžiais: ,,Prancūzų tautos
atstovai, įkūrę Nacionalinį susirinkimą ir manydami, jog tik žmonių tamsumas bei visiškai
nepaisomos žmogaus teisės yra pagrindinės visuomenės nelaimių ir vyriausybės ydų
priežastys, nutarė iškilmingoje deklaracijoje išdėstyti prigimtines, neatimamas ir šventas
žmogaus teises.“. Ši deklaracija įtvirtino ne tik žmonių teises ir laisves bei piliečiams 
valstybės suteiktas teises, bet ir tautos suvereniteto idėjas, konstitucinės santvarkos
principus. Jau 1791 m., Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija įgavo svarbiausio valstybės
įstatymo pavidalą – jos nuostatomis buvo paremta pirmoji Prancūzijos Konstitucija.
Taigi šio darbo pagrindinis objektas – Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Tiklsas -
parodyti Prancūzijos, konstitucija grįsto valstybės valdymo pirmtakės, teisinį kelią nuo
absoliutizmo iki konstitucinės monarchijos, pabrėžiant Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracijos svarbą. Remdamiesi teisės istorijos mokomaja literatūra, giliau pažvelgsime į
laikus iki Deklaracijos atsiradimo, siekant iki galo atskleisti jos idėjų šaknis bei
atsiradimo priežastis. Pasitelkiant teisės aktais (1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracija ir 1791 m. Prancūzijos Konstitucija), kai kurių teisininkų straipsniais bei
knygomis, bus atskleidžiamas Deklaracijos turinys, analizuojama 1791 m. Konstitucija
bei idėjos, turėjusios įtakos šiems žmogaus ir valstybės harmonijos simboliams.